Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vėžys pristabdė menininkės Jūratės Rekevičiūtės kūrybą, bet neatėmė vilties: „Labai noriu gyventi“

Vieną šių metų kovo rytą užčiuopusi kiaušinio dydžio darinį krūtinėje kaunietė menininkė Jūratė Rekevičiūtė (49) sau kartojo: „Nesąmonė, negali būti“. Ramino ir šeimos gydytojas: „Viskas gerai“. Tik viduje kirbėjusi nuojauta nepaleido, nors žvelgti tiesai į akis buvo neapsakomai sunku. Šiandien Jūratė kovoja su pažengusiu krūties vėžiu, o išplauta lėkštė jai yra asmeninis žygdarbis. Kovoja, nes jos ateities planuose įrašyta ne kas kita, o „gyvenimas“.
Jūratė Rekevičiūtė (2018 ir 2015 m.)
Jūratė Rekevičiūtė (2018 ir 2015 m.) / 15min ir asmeninio albumo nuotr.

Jūratė Rekevičiūtė save pristato multifunkcine menininke. Pagal išsilavinimą ji yra grafikė, o jos kuriami paveikslai, interjero detalės, juvelyrika trykšta spalvomis ir energija. Ją taip pat galima vadinti atspaudo meistre.

Vis dėlto jau beveik pusmetis, kaip Jūratės Rekevičiūtės dosjė pakeitė tarsi iš giedro dangaus nukritusi diagnozė – vėžys. Daugiau nei penki mėnesiai bandymų ieškoti atsakymo, vilties, savęs kaltinimas ir mintys, ką gyvenime padarei ne taip, jog dabar turi atlaikyti tokį sunkų išbandymą.

Rugpjūčio 29-oji tapo ribine data žinomai Kauno menininkei. Šią dieną, po ilgų tylos mėnesių, ji ryžosi prabilti apie savo ligą, ryžosi apie tai pranešti visiems draugams. Ir kukliai, kone išprašyta, Jūratė pripažįsta, jog bet kokia pagalba jai yra labai reikalinga.

„Ilgai tylėjau, bet šiandien buvo riba. Taip, ašaros kaupiasi, bet gyvenu didžiuliu užsidegimu pasveikti. Ir tikrai tuo tikiu“, – pokalbį su 15min pradėjo menininkė.

Finansiškai padėti menininkei Jūratei Rekevičiūtei galite aukodami šiuo sąskaitos numeriu: „Swedbank“ bankas LT327300010070482008. Paskirtyje rašykite „parama“ .

{relatedarticles|Taip pat skaitykite:|right}

– Kada išgirdote diagnozę?

– Viskas prasidėjo kovo pabaigoje. Tada vėžys dar nebuvo nustatytas, tiesiog po nakties krūtyje atsirado kiaušinio dydžio darinys. Tuo metu šalyje kaip tik siautėjo gripo epidemija, todėl teko palaukti, kol buvau priimta pas gydytojus.

Kol nežinojau diagnozės, apie darinį pasakiau trims žmonėms, tiems, kurie tą akimirką atrodė artimiausi. Ir visi kartojo: „Nesąmonė, tau nieko nebus“.

Ir aš sau tą patį kartojau, tikėjau, kad neišgirsiu blogos diagnozės. Kraujo rodmenys buvo puikūs, vėžinių ląstelių nerado, imunitetas puikus, o šeimoje niekas nėra sirgęs vėžiu. Šeimos gydytojas irgi sakė: „Sveikiname, jokio vėžio nėra“. Tačiau biopsija parodė kitaip.

Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė

Kiek laiko gyvenote nežinioje ir svarstymuose?

– Maždaug mėnesį. Per šį laiką vėžys nuo pirmos stadijos progresavo iki antros su puse.

– Ši žinia kiekvieną trenkia tarsi žaibas iš giedro dangaus, bet ar jautėte simptomus, ar ką nors įtarėte?

– Apie porą pastarųjų metų jaučiau nepaaiškinamą nuovargį. Kaip ir nepervargsti dienos metu, bet jauti, kad kažkas ne taip. Tačiau kraujo tyrimai nieko blogo nerodė.

Gydytojai kartojo, kad aš ieškau sau ligos. Galiausiai patikėjau, kad man, kaip menininkei, gal užplaukė emociškai sunkesnis etapas...

O šiuo metu jau vyksta gydymo procesas. Esu praėjusi šešis chemoterapijos kursus, po jų laukia operacija, švitinimas, hormonų terapija. Viskas eina į priekį, viskas gerai.

– Leiskite paklausti, kokia buvo pirmoji reakcija išgirdus apie ligą?

– Kartojau sau, kad tai yra nesąmonė. Baisiausia buvo iki diagnozės sužinojimo. Kadangi esu realistė, man reikia psichologiškai pasiruošti. O kol nežinai, labai sunku.

Man buvo šokas. Turėjau planų keliauti į Argentiną, kurti, o tą pačią sekundę, kai tie žodžiai pasklido erdvėje, visi norai subliuško.

Man reikėjo suvokti, susiprasti. Žinoma, išgirdus apie vėžį, man buvo šokas. Turėjau planų keliauti į Argentiną, kurti, o tą pačią sekundę, kai tie žodžiai pasklido erdvėje, visi norai subliuško. Tiesa, dar kelis mėnesius plėšiausi, kad važiuosiu į Pietų Ameriką (šypteli). Bet teko susitaikyti.

Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė

Šiuo metu aš privalau besąlygiškai klausyti, ką sako gydytojai. Esu tarsi robotas – vykdau kiekvieną paliepimą, klausausi jų patarimų ir neužsiimu saviveikla.

Bet ir linksminuosi visais leidžiamais būdais (juokiasi). Noriu, kad ir kitiems būtų linksmiau, noriu ir pati pasilinksminti.

Tai kaip gi šiuo metu linksminatės?

–Žinutes rašau. Arba vieną braškę atspaudžiu ir jau linksma (juokiasi). Anksčiau būčiau galvojusi, kad tai nesąmonė, o dabar kokią nors smulkmeną padarai ir jau geriau.

Kodėl sužinojus ligą jums norėjosi tylėti, niekam nieko nesakyti?

– Buvo gėda. Gi galvoji gal neteisingą gyvenimo būdą rinkaisi, gal tavo psichologija neteisinga, kad tokį išbandymą atsiuntė. Aplankė baimė, sumišusi su gėda.

Reikia ir finansinio palaikymo, ir emocinio. Iš pat pradžių galvojau, kad išsikapstysiu pati, bet supratau, kad nepavyks.

Nenorėjau, kad kiti žinotų, bet pratrūko vidinis jausmas. Reikia ir finansinio palaikymo, ir emocinio. Iš pat pradžių galvojau, kad išsikapstysiu pati, bet supratau, kad nepavyks.

Nors tikrai turiu puikių draugų. Šiuo metu vėžiu serga ir viena draugė, tai palaikome viena kitą. Jau svajojame, kaip abi pasveikusios darysime balių su fejerverkais.

Tik pykstu ant savo draugų medikų, kurie kartojo, kad nieko tokio man nėra. Žiūrėjo skeptiškai, neva menininkė, kuri dramatizuoja.

Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr. /Jūratė Rekevičiūtė

– Išgirdus diagnozę, jums teko išgyventi ne vieną etapą. Kuriame etape esate dabar?

Dabar aš labai noriu gyventi, kurti, rengti parodas, keliauti.

– Kaip vėžys pakeitė gyvenimą?

– Po penkto chemoterapijos kurso man kilo panika – pirštai buvo tokie nutirpę, kad negalėjau nė daikto sukrapštyti. Galvojau, kaip čia bus, kaip gyvensiu negalėdama dirbti.

Net ir feisbuke paskelbti kokį įrašą man yra žygdarbis, nes vos mygtukus galiu paspausti. Grindis išsiurbus, lėkštę išplovus irgi džiaugiesi. Tokie elementarūs darbai suteikia džiaugsmo, kad aš tai padariau, o ne guliu ištižus.

Stengiuosi nepasiduoti, nes reikia ir valgyti pasidaryti, ir kavos išsivirti. Neturiu tokių artimųjų, kurie besąlygiškai galėtų manimi rūpintis.

– Kuriuo momentu sau pasakėte, kad „aš nepasiduosiu“?

– Tai aš sau sakau kiekvieną dieną, čia net ligos nereikia. Menininkai visą laiką kovoja už save. Visą gyvenimą esu ta, kuri nepasiduoda bet kokia kaina.

Žinoma, besąlygiškai svarbus artimųjų, draugų palaikymas. Labai nepatogu prašyti pagalbos, finansinės paramos, todėl kiekvienas pagelbėjimas labai reikalingas.

Asmeninio albumo nuotr./Jūratė Rekevičiūtė
Asmeninio albumo nuotr./Jūratė Rekevičiūtė

Ar Daivos Tamošiūnaitės (artima Jūratės draugė – red.) atvežta žuvis, ar kitos draugės iš kažkur atvežti 60 eurų... Kartoju, kad nereikia, kažkaip ir nepatogu prašyti, bet tai tokia didžiulė dovana...

– Dažnai aplinkiniai nežino kaip elgtis, kaip paguosti, kad dar labiau neapsunkintų situacijos. Kokia žmonių reakcija padeda, o kokia blogina situaciją?

– Svarbiausia neklausti, kaip jautiesi, kaip laikaisi. Svarbiausia, kad žmogus nebandytų tavęs per prievartą guosti, rūpintis tavimi. Aš esu dėkinga kiekvienam, kuris man padeda – ką duoda, tą ir imu. Ir maldas imu, ir žuvį, ir pomidorus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai