2008–2009-aisiais Austėja gyveno ne visai tradicinį dvylikametės gyvenimą. Draugei sukūrusi gimtadienio sveikinimą, dabar žinomą kaip „Indrės hitas“, ji visai neplanuotai pradėjo skaičiuoti šimtatūkstantines peržiūras tuo metu dar visai neseniai Lietuvoje išpopuliarėjusioje „Youtube“ platformoje.
Netrukus vaizdo klipas persikėlė ir į videogaga.lt platformą, taip suteikdamas Austėjai dar daugiau žinomumo. Beveik po dešimtmečio socialiniuose tinkluose vis dar kyla klausimų: kas ta žymioji Indrė, apie kurią buvo sukurtas hitas, kas šio kūrinio autorė ir ką ji veikia dabar?
– Buvai viena pirmųjų youtuber'ių Lietuvoje, taip pat – videogaga.lt žvaigždė. Kas tave paskatino viso to imtis? Juk toks formatas Lietuvoje buvo visiškai naujas.
– Tiesą pasakius, priežastis gali skambėti šiek tiek kitaip, nei būtų galima tikėtis – aš tiesiog labai norėjau būti muzikiniuose klipuose. Mano pirmoji meilė buvo Britney Spears ir aš visą vaikystę praleidau žiūrėdama jos klipus. Galvodavau: „O Dieve, kaip aš norėčiau būti TA mergina (juokiasi)!“ Tai man buvo kaip svajonė.
Prisimenu, kad kažkada tėtis pasakė: „Ė, juk tavo kompiuteryje yra montavimo programa!“ Tuo metu tai buvo „iMovie“ – tikrai primityvi montavimo programa. Tada mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – jaučiau ekstazę, kai supratau, kad dabar galiu daryt tuos klipus, net nesvarbu buvo, kad vogiau muziką ir ant svetimos muzikos filmavau videoklipus. Bet tiesiog supratau, kad taip aš pati galiu atsidurti tuose klipuose. Nesvarbu, kad jie yra baisios kokybės.
– „Youtube“ paskyroje buvai pasivadinusi „kruopiene“. Kodėl? Apskritai – ką tai reiškia?
– Nebuvo jokios priežasties, kodėl taip pasivadinau. Kai kūriau „Youtube“ kanalą, reikėjo susigalvot pavadinimą. Kas šovė į galvą, tą ir užrašiau. Kai mano vaizdo įrašai išpopuliarėjo, supratau, kad pasivadinau visiškai be ryšio.
– Kas tave įkvėpdavo kurti žodžius? Kiek atsimenu, jie buvo gan kontroversiški – štai buvo ir „šok po mašina, jei esi durna“, „iš anglų kontrolinio gavau kuolą, ar man kartis, ar nusiskandint mąstau“, „mano kompas FTW“. Kiek tame buvo tavo asmeninių patirčių, o kiek kuriamo personažo?
– Mano filmukai dažniausiai būdavo žanro parodijos, labai ironiški. Na, nežinau, ar jie labai aiškiai transliuodavo tą ironiją. Aš tikiuosi, kad žmonės ją suprato. Iš komentarų atrodydavo, kad ne visą laiką. Bet visada gali visokiausių atsiliepimų sulaukti – čia nieko naujo ir nieko keisto.
„Šok po mašina“ aš parašiau ir nufilmavau su mintimi, kad galėčiau tiesiog pasijuokti iš žmonių, kurie labai jaudinasi dėl pažymių. Koks skirtumas. Mažiau reikia dėl tokių dalykų nervintis.
Indrė buvo mano draugė gal 6–7 klasėje. Jos gimimo dienos proga jai nufilmavau tą klipą ir taip paruošiau savo pirmąjį „šedevrą“.
– Socialiniuose tinkluose iki šiol kalbama apie vadinamąjį „Indrės hitą“. Neišvengiamai kyla ir klausimas – kas buvo ta žymioji Indrė? Yra net interpretuojančių, kad Indrė – tai pati tu, bet juk tavo vardas Austėja.
– Man irgi tai yra nesuprantama. Gal žmonės įsivaizdavo, kad man koks nors asmenybės susidvejinimas, nes Indrė buvo mano draugė gal 6–7 klasėje. Mes buvome labai geros draugės. Jos gimimo dienos proga jai nufilmavau tą klipą ir taip paruošiau savo pirmąjį „šedevrą“. Tai buvo kūrinys, skirtas jai.
– Ar jai patiko tas kūrinys?
– Kiek prisimenu, tai taip, bet man atrodo, kad aš juo labiau džiaugiausi nei ji (juokiasi). Pačiame klipe šoka ir ji. Ji man atsiuntė filmuotą medžiagą, o tuomet aš ją susitvarkiau, kaip man patinka.
– Ar vis dar bendrauji su Indre?
– Ne (juokiasi).
– Minėjai kritikos bangą – kaip į ją reaguodavai?
– Niekada per daug dėmesio neskyriau neigiamiems atsiliepimams, nes manau, kad nėra protinga į tai gilintis, sutelkti savo dėmesį į sau nenaudingus dalykus.
Kitas dalykas – mane labai stebino, kad žmonėms patinka mano turinys, kad jie užsivedę stebi, ką aš toliau darysiu, ką aš toliau įkelsiu.
Man tai buvo vaikiškas hobis, juk tai vyko prieš gerus 10 metų, tuo metu man buvo gal 12 metų. Visa mano „popkarjera“ truko apie 4-erius metus, bet sunku prisiminti, tai buvo labai seniai.
Taigi, atsirasdavo įvairiausių nuomonių, bet aš gal iš prigimties stora oda ir sugebu atsiriboti nuo tokių nesąmonių, į kurias man nėra verta kreipti dėmesio. Aš greičiau paskaitydavau ir pasijuokdavau. Daugiau džiaugsmo man suteikdavo tie komentarai, kuriuose buvo sakoma, kad tai smagu, įdomu, kad laukia mano kito klipo.
Buvo ir žmonių, kurie atėję pas mane belsdavosi į duris.
– Ar žmonės tave atpažindavo gatvėje?
– Nors nedaug, bet tikrai yra buvę tokių atvejų. Pavyzdžiui, kai su šeima lankėmės Nidoje, nuo gretimo suoliuko kažkas pradėjo leisti mano dainas. Ir buvo lyg tokia nuostata – ė, mes tave matėm.
Ir Vilniuje ne kartą buvo pastebėję mane. Bet ta kritika, kurią išsakydavo žmogus per atstumą, internetinėje erdvėje, kažkaip manęs nepaliesdavo.
Dabar galvoju, kad galbūt tuo metu tiesiog buvau nepasiruošusi viešumui, nes iš tikrųjų, kaip sakiau, man buvo 12–13 metų. Manau, kad tokių metų žmogus tiesiog nėra tam nusiteikęs – juk nėra normalu, kai gatvėje tave pradeda baksnoti pirštais ir sakyti: ė, čia juk tu. Aš manau, kad mane kažkiek gąsdindavo tas viešumas.
Buvo ir žmonių, kurie atėję pas mane belsdavosi į duris. Mama atidarė duris, pasakė, kad čia kažkas atėjo pas mane. Aš nėjau.
Asmeninis santykis su žmonėmis mane irgi kažkiek gąsdino. Dabar, kai esu vyresnė, aš tikrai į tai reaguočiau kitaip. Daug metų praėjo, bet tuo metu tai buvo gan didelis smūgis. Juk, kaip tais laikais, turėjau labai daug peržiūrų.
– Praėjus tiems 3–4 metams po to, kai pradėjai kelti videoturinį, tu išsitrynei savo visus klipus. Kodėl?
– Jaučiausi labai nejaukiai, kai mane atpažindavo. Galbūt yra žmonių, kurie yra sukurti tam viešam dėmesio troškimui.
– Bet ar nesigaili nutraukus savo veiklą „Youtube“?
– Iš dalies gailiuosi, man tai buvo kaip hobis, pagrindinė veikla, kuri man labai patiko, ir aš praleisdavau tikrai labai daug laiko tai darydama. Matyt, būtent ta kūrybinė dalis man labai patiko.
Bet tam, kad sugrįžčiau į „Youtube“, manau, esu per sena. Kad taptum tokios sferos pseudožvaigžde, reikia skirti daug laiko. Dabar esu visai kitose srityse, pradėjus kitokį gyvenimą.
Koks skirtumas, ką aš veikiau prieš 10 metų. Aš tavęs irgi neklausiu, ką tu veikei vienas kambaryje, kai tau buvo 12 metų (juokiasi).
– Ką veiki dabar?
– Šiemet baigiau lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Bakalaurinio darbo pavadinimas – „Habitualinis aspektas lietuvių ir anglų kalbose“ (vertimų pagrindu).
Dabar turbūt visi, kurie studijavo filologyne ir perskaitė tai, bus tokie – ką (juokiasi)?!
– Kaip supratau, dažniausiai neprasitardavai žmonėms apie savo praeitį?
– Ne, nes aš tai laikau daugiau praėjusiu gyvenimo etapu, iš kurio gavau patirties, kurį buvo verta išgyventi, nes kiekvienas dalykas ko nors išmoko. Taip pat man tai tiesiog neatrodo labai svarbu paminėti, kai susipažįstu su naujais žmonėmis. Koks skirtumas, ką aš veikiau prieš 10 metų. Aš tavęs irgi neklausiu, ką tu veikei vienas kambaryje, kai tau buvo 12 m. (juokiasi). Man atrodo, kad tai nėra svarbu, nebent tiems, kurie labai sekė ir domėjosi tuo, ką dariau.
– Tu kūrei tai, ką pati dabar įvardiji kaip „absurdiškiausią parodiją“. Ar yra kas nors iš dabartinių komedijos atstovų, kurie tau pačiai labai patinka?
– Visą laiką žiūrėdavau amerikiečių youtuber'ius. Prisimenu, kad mano dievukas buvo Shane'as Dawsonas. Iš dalies buvau pastūmėta jo filmukų – pagalvojau, jis gali, tai kodėl aš negaliu? Iš tikrųjų, kaip čia sakoma, ta jaunystė – kvailystė (juokiasi). Esi jaunas, galvoji, kad viską gali padaryti, kad visko išmoksi. Kai turi daug jaunatviško pozityvo ir ryžto, atrodo, kad nėra sienų.
Iš lietuvių prisimenu porą, tarp jų – Whydotas. Nesu mačius visų jo klipų, bet tie, kuriuos mačiau, patiko. O šiaip tai manau, kad Lietuvoje komedijos žanro fronto pirmose gretose yra Olegas Šurajevas, kuris galbūt yra ne visada visų suprantamas, bet jis yra daug daugiau, negu parodo visuomenei. Man jis atrodo gana gili asmenybė – tad Olegai, jei skaitai, su manimi galima susisiekti bet kuriuo paros metu (juokiasi).
– Kaip manai, kodėl žmonės renkasi youtuber'io kelią?
– Galbūt jiems baisiai trūksta dėmesio. Dabar gyvename medijų laikais, kai kiekvienas nori kažkaip jose įsiamžinti, pasižymėti. Vienas kelia į instagramą story, gali ir visą dieną ten sukelti, kitam gal priimtinesnis būdas yra sumontuoti gražesnį, techniškiau padarytą klipą. Galbūt pasakyti jame kažką prasmingesnio. Galbūt nufilmuoti nebūtinai vlogą, o, tarkim, skit'ą. Kiekvienas randa, kaip sau galėtų pritaikyti skirtingas platformas.
Manau, kad yra smagu žiūrėti į žmones, kurie užsiima tuo, kas jiems patinka. Šiuo metu būti youtuber'iu yra vis labiau populiarėjantis užsiėmimas. Tai irgi yra tam tikras bendravimas su išoriniu pasauliu, nors ir per atstumą. Man tai yra labai priimtinas mediumas bendrauti.
