Šiandien Jurgio tikslas – pasitelkiant muziką stiprinti žmonių visuomeninių ir bendruomeninių reiškinių suvokimą bei parodyti, kokia didžiulė jėga jose slypi. Ne išimtis ir rugpjūčio 9-11 dienomis vyksiantis „Baltic Burn“ renginys, kuriame kiekvieno dalyvio įsitraukimas yra esminis.
Pradėkime nuo fundamentinio klausimo – kas tau pačiam yra bendruomenė?
Žmonės turi įgimtą gebėjimą kolektyvizuotis – burtis į didesnius vienetus. Tai ne tik gebėjimas, bet ir poreikis, toks kaip poreikis vandeniui, maistui, užuovėjai, seksui ir kitiems: mums lygiai taip pat reikalingas ir kitų žmonių pripažinimas, jausmas, kad esame savi tarp savų.
Tai yra labai galinga emocija. Anksčiau žmonėms ją suteikdavo religijos: nors joms dažniausiai priskiriama dvasinė funkcija, tačiau jos taip pat turi ir stiprią visuomeninę funkciją.
Keičiantis laikams, žmonėms pradėjus mažiau tikėti ir dvasinius poreikius tenkinti kitais būdais, atsirado vakuumas: žmonės nori kažkuo tikėti bei jaustis savi tarp savų, tačiau tam tarsi neliko erdvės. Tai man bendruomeniškumas yra gebėjimas kolektyvizuotis, burtis ir kurti daugiau vertės, nei jos sukurtum vienas. Ir tai nėra tik individualių verčių suma – ji dauginasi. Ir to mums reikia kaip oro.
Bet ar tikrai bendruomeniškumo reikia visur ir visada, ar jis tinka kiekvienam? Galbūt dalis mūsų yra vienišiai ir jiems to bandos jausmo visai netrūksta?
Gyvenime galioja labai paprasta taisyklė – negali žinoti, ar tau kažko reikia, kol nesi to pabandęs. Nežinai, kokia svarbi empatija ir meilė tavo gyvenime, kol jos negavai; nežinai, kas yra gražus menas, kol jo nepamatei.
Sakyčiau, taip pat yra su bendruomeniškumu – kai pamatai, paragauji ir supranti, kaip tas bendruomeniškumas praturtina tavo gyvenimą ir egzistenciją, kelio atgal nėra. Be abejo, kai kam jo reikia daugiau, kai kam mažiau, o ir įsitraukimas neišvengiamai yra skirtingų pavidalų, juk mes visi skirtingi: vieni mėgsta rūpintis kitais, kiti mėgsta juokinti, dar kiti – priimti sprendimus.
Pavyzdžiui, aš skaniai gaminu maistą ir kiti už tai mane vertina ir giria, ar žmonės man ploja, kai aš dainuoju ir sako, kad jiems kažkas suvirpėjo viduje. Taip ir vyksta įsitraukimas, kai jaučiu savo vertę bendruomenei pagal tai, ką aš jai duodu ir pagal tai, pagal ką ji mane vertina. Tuo pačiu vyksta kitas gražus momentas, nes keli sau klausimą, kuo galiu būti naudingas kitiems.
Turbūt didžiausia šiandieninė problema yra ta, kad vertę, įskaitant ir žmogaus, pradėjome jausti ir matuoti tik pinigais. Būtent todėl tokie renginiai kaip
ar „Baltic Burn“ yra unikalūs, nes tu gauni kitą matavimo vienetą – kito žmogaus šilumą ar jo darbą/paslaugą/duoklę tau. Man asmeniškai, „Rainbow Gathering“ ar „Burning Man“ yra tos vietos, kur aš susigrąžinau pasitikėjimą žmonėmis, nes pamačiau, kad galime burtis ir tapti geresniais, jei tik vieni kitiems tokią progą suteikiame.
Ar bendruomeniškumas tau visad buvo svarbus, ar kažkokiu būdu pamažu iki jo atėjai?
Manau, neišvengiamai atėjau. Tai, kad esu užsienio lietuvis, mane visad darė autsaideriu – visą gyvenimą. Kolumbijoje buvau lietuvis, Lietuvoje esu kolumbietis, niekada nesijaučiau pilnavertišku bendruomenės nariu.
Tai „Burning Man“ kaip tokia išgalvota, sintetinė visuomenė, kurioje kiekvienas gali rasti savo vietą, man yra – na, stipru būtų menkas žodis. Tai pribloškia visom prasmėm.
Supranti, kad gali sugalvoti kažkokią naują tapatybę, dėl kurios nori pasistengti. Toks bendruomenių formavimas man yra aukščiausia žmogiškumo išradingumo išraiška.
Anglai naudoja išsireiškimą „mind blowing“ (ištaškantis smegenis), bet aš manau, kad tai yra labiau vidinių barjerų ištaškymas, nes supranti, kad tik mes patys tuos barjerus kuriam ir palaikom.
Papasakok plačiau apie savo asmeninę „Burning Man“ patirtį. Kodėl ten vykai?
Dabar, jau post factum, galiu pasakyti, kad mane vedė būtent minėtas humaniškos kolektyvizacijos poreikis. Pirmąkart tai patyriau „Rainbow gathering“ renginiuose, o kai vykau į „Burning Man“, jau turėjau įsivaizdavimą, kas laukia. Vienas stipriausių jausmų tokiuose renginiuose yra vadinamoji „welcome home“ akimirka, kai pajauti, kad esi priimamas toks, koks esi ir šioje vietoje būsi mylimas ir vertinamas.
Ir nepaisant to, kad šis įvykis, lyginant su visa visuomene, yra mėgintuvėlio masto, tu bent jau pamatai, kad žmonija geba kurti utopijas ir kad jos gali egzistuoti. Kad ir savaitę, kad ir dvi dienas, kad ir valandą – bet mes galime įeiti į tokias erdves ir ne tik būti geriausiomis savo versijomis, bet ir padėti kitiems tokiomis būti.
Ar šis motyvas vedė tave prisijungti ir prie „Baltic Burn“ organizavimo?
Visiškai. Tas pats poreikis kolektyvizuotis.
Turbūt žodis kolektyvizmas daugeliui siejasi su sovietmečiu ir dėl to yra atstumiantis, mes verčiau linkstame į individualizmą...
Taip, bet galime vartoti kitą žodį, esmė lieka ta pati. O individualizmas nuneigia tam tikrą labai svarbią kiekvieno mūsų prigimtį. Juk nėra vienišos bitės ar vienišos skruzdės. Individualizmas, manau, yra viena iš priežasčių dabar kylančio noro jaustis kažko dalimi, jausti vienybę.
„Baltic Burn“ esi atsakingas už muzikinę renginio programą. Ar gali atskleisti, kokia ji ir kuo ypatinga?
Apie programą kol kas negaliu daug pasakyti, bet džiaugiuosi, jog ir pats „laikysiu erdvę“ – tai reiškia, jog ne tik muzikuosiu pats, bet muzikuosiu kartu su žmonėmis. Galiu atskleisti, jog yra labai daug muzikantų, kurie nori prisidėti ir atnešti savo indėlį – tokiu būdu formuojame dinamišką muzikinę kultūrą. Tai nėra renginys „atėjau, va čia programa ir dabar klausysiu“.
Kalbame tiek su visais muzikantais, tiek su pačiais dalyviais, kad jie ateitu ne tik dalintis savo menais ir muzika, bet ir būtų pasiruošę prisidėti prie kitų bei atitinkamai lauktų kitų prisidėjimo prie savo.
Čia – ne koncertų salė ar meno galerija, o interaktyvus meninis laukas, tai nebe „open mic“, bet visas „open stage“, kur žmonės ir rodo save, ir gauna grįžtamąjį ryšį. Ir džiaugiuosi, kad nemaža dalis jau yra buvusi Nevados dykumoje ir aktyviai dalyvauja burnerių renginiuose, taigi atneš tos tikrosios kultūros skonį.
