Kiemo draugų sumanymas sulaukė didžiulio populiarumo
Nusikelkime į laikus, kai „YouTube“ platforma Lietuvoje toli gražu nepriminė šių dienų vaizdo įrašų. Dabar esame įpratę matyti turinį, kuris ištobulintas iki smulkiausių detalių – nuo profesionalios kameros, kruopštaus montavimo iki visumos, prilygstančios užsienio vlogeriams. Tačiau maždaug prieš dešimtmetį viso to nebuvo.
Šiuo metu Londone gyvenantis Remigijus Rinkevičius buvo ir ano laiko liudininku, ir tuo metu kurtų vaizdo įrašų herojumi. Dabar kiek solidesnis ir į gyvenimą brandžiau žiūrintis vaikinas anksčiau buvo žinomas kaip Rėksnys. Susimąstėte, kodėl tokia išraiškinga pravardė?
Ogi mokykliniais laikais Remigijus kartu su draugų kompanija kūrė šmaikščius vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota jo kalbėjimo maniera įsiminė ne vienam žiūrovui. Ši maniera ir skardus balsas padiktavo ir pravardę.
Pasivadinę „Savadarbiais“ į „YouTube“ platformą vaikinai kėlė įvairiausią turinį, kuris dažnai, kaip dabar sako pats Remigijus, buvo kuriamas impulsyviai, be jokio tikslaus ir iš anksto apgalvoto plano. Taip atsirado kelių lietuviškų laidų parodijos, patarimai ir temos apie santykius, tėvus, šeimą, beprotiškų idėjų įgyvendinimai.
„Savadarbių“ kūryba – vaizdo įraše:
„Kūriau su draugais, su kuriais užaugome ir žaisdavome krepšinio aikštelėje. Bet tos kūrybinės energijos vienai vasarai užteko. Tiesiog susirinkdavome, sugalvodavome, ar turime, ką apie tam tikrą temą pasakyti, ir imdavomės darbo.
Tokiu būdu ir gimdavo vaizdo įrašai, mes nieko neplanuodavome. Po kiekvieno kadro impulsyviai darėme jau kitą veiksmą. Atsiliepimai rodė, kad mums pavyksta, todėl toliau filmavome“, – pasakoja R.Rinkevičius.
Nors dažniausiai vaikinų vaizdo įrašai sulaukdavo teigiamų reakcijų, vis dėlto neretai nebūdavo išvengiama ir neigiamų komentarų. Pasipiktinimo bangos kildavo dėl necenzūrinių žodžių ir šiurkštesnių veiksmų, kurių jų turinyje tikrai netrūko.
„Tuo metu interneto kultūra buvo gerokai kitokia. Kartais perspausdavome juokus, todėl natūralu, kad pritraukdavome žmones, kurie ateidavo „išsiloti“. O su jais susitvarkydavome paprastai – buvome ir patys pasikaustę, todėl kovodami jiems atsakydavome tuo pačiu.
Bet ilgainiui tai nebeturėjo prasmės ir tuos heiterius palikome ramybėje. O ir jie patys vėliau atsitraukdavo. Tad galiausiai toliau kūrėme“, – komentarus prisiminė Remigijus.
Šiandien, žvelgdamas į tuos vaizdo įrašus, jis sako, kad dabar jau supranta, dėl ko dalis žmonių pyko. Tuo metu jauniems vaikinams vartojami necenzūriniai žodžiai nieko nereiškė, jie tame nematė nieko blogo. Vis dėlto dabar Remigijus nebijo pasakyti, kad dėl to jam truputį gėda.
„Žinote, tai tas pats reiškinys kaip su senais socialinių tinklų įrašais, kuriuos po kurio laiko netikėtai išmeta ant profilio sienos. Dėl vaizdo įrašų jaučiuosi taip pat.
Manau, kad taip galėtų jaustis ir kiti žmonės, kurie visame tame reikale dalyvavo. Nesakau, kad ten kažkas fundamentaliai blogo, bet daug išminties tikrai nebuvo“, – prisipažįsta jis.
Beje, neilgai trukus išsiskyrė ne tik komentatorių nuomonės, bet ir pačių „Savadarbių“ keliai – vaizdo įrašuose įsiamžinusi draugų kompanija iširo. Tačiau Remigijus buvo įsitikinęs, kad ir vienas gali kurti. Tad pasivadinęs jau pravarde tapusiu „Rėksniu“ įkūrė naują kanalą.
„Man patiko, ką darėme, o ir aš gerai įgudęs buvau, todėl tęsiau. Tačiau ir su tuo viskas greitai baigėsi – atėjo suaugusiųjų gyvenimas, reikėjo nuo tėvų pečių nuimti išlaikymo naštą.
Po truputį pradėjo stigti laiko kūrybai, nors visa tai mėgau. Tada atsirado naujų kūrėjų, o aš pamažu nustojau kurti“, – pasakoja Remigijus.
Šiandien jis ir buvusi draugų kompanija į prieš dešimt metų įgyvendintą sumanymą žiūri kaip į šypseną keliantį prisiminimą: „Kartais apie tai pagalvoju, bet nėra taip, kad labai ilgėčiausi.“
Daugiau R.Rinkevičiaus gyvenimo akimirkų – galerijoje:
Po „YouTube“ eros – gyvenimas Anglijoje
Tik baigęs mokyklą Remigijus išvyko į užsienį užsidirbti savo pirmųjų pinigų. Troškimas pradėti savarankišką gyvenimą iš pradžių atvedė į Šrousberio miestą Vakarų Anglijoje.
Suprasdamas, kad šalimais turi ne vieną čia apsistojusį giminaitį, dėl savo ateities vaikinas buvo ramus. Jis žinojo, kad turi kur gyventi, be to, buvo įsitikinęs, kad su ganėtinai geromis anglų kalbos žiniomis tikrai niekur neprapuls.
„Pirmu taikymu kreipiausi į giminaičius, o visa kita nesunkiai radau internete. Domėjausi, kaip susirasti gyvenamąją vietą ir nuo kokių dokumentų pradėti, ką būtina susitvarkyti“, – prisimena jis.
Pasinaudojęs internetu Remigijus rado ir savo pirmąjį darbą. Sako, kad daugiau nei per penkerius metus apskritai nebuvo periodo, per kurį nebūtų dirbęs.
„Galbūt kiti žmonės atvyksta mažiau pasiruošę, todėl automatiškai susiduria su tam tikrais sunkumais. Bet aš tokių problemų nepatyriau. Mano nuomone, kas ieško darbo – tas randa“, – mano R.Rinkevičius.
O šiuose žodžiuose nemažai tiesos – netrukus vaikinas įsidarbino vietinėje įmonėje. Čia jis turėjo daiginti ir prižiūrėti medžių sėklas.
„Tai buvo gana įdomus, pakankamai kruopštus darbas. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokius dalykus, bet sunku nebuvo. Turėjau sekti visą procesą, kruopščiai prižiūrėti, kad išsigrynintų tos mažos sėklytės“, – apie pirmojo darbo patirtį pasakoja Remigijus.
Nuolat dirbęs ir konkretaus plano neturėjęs R.Rinkevičius pradėjo mąstyti ir apie ateitį. Jis suprato, kad būdamas vienoje vietoje netobulėja, todėl reikėjo ieškoti kitokių sprendimų, o ne tik visas savo jėgas atiduoti darbui.
„Žinojau, kad noriu uždirbti tiek, kad užtektų įgyvendinti idėjas, įkurti savo verslą. Galvojau, kad vyresniame amžiuje nenorėčiau per daug rūpintis dėl pinigų. Ir viena iš idėjų buvo mokslai, susiję su matematika.
Mane labai traukė logika, sekėsi viskas, kas susiję su kompiuteriais, duomenų mokslais, programavimu. Todėl suvedžiau visas šias sritis ir nusprendžiau įstoti į universitetą Londone“, – atskleidžia jis, dabar studijuojantis Brunelio universitete matematikos ir kompiuterio mokslus.
Prieš trejus metus į universitetą įstojęs Remigijus sėkmingai mokosi iki šiol ir net neabejoja, kad tai jau yra brandos požymis. Atsakingumas ne tik už save, bet ir kitus, leido jam užaugti. Tad kartais, įsijungęs „YouTube“ kanalą ir prisiminęs praeitį, jis mato, kad atsakomybių lygis žymiai pasikeitė.
„Naujas gyvenimas sukonstravo mano pasaulėžiūrą į kitą pusę. Bet nėra blogai to prisiminti, nes tai mano praeities dalis, ji niekur niekada nedings. Tai nėra veikla, kuria aš bjaurėčiausi.
Tačiau dabar labiau žiūriu į ateitį, o ne į praeitį. Manau, viskas, kas įvyko, buvo su priežastimi. Na, galbūt tik nesikeikčiau – dabar man tai skamba grubiai. Mano dabartinėmis akimis nieko čia kieto nebuvo“, – tikina jis.
Kelis vaizdo įrašus Remigijus bandė kurti ir užsienyje. Anglų kalba šnekino vietinius gyventojus. Bet atsiradus mokslams, laiko šiai veiklai vis mažėjo, tad teko ir tai užbaigti.
„Jau gerai išmokau vieną taisyklę – niekada nesakyk niekada. Bet turint omenyje tai, ką dabar darau, nemanau, kad mano gyvenime yra vietos kokybiško turinio kūrimui. Tačiau gal vieną dieną viskas pasikeis ir atrasiu laiko, norėsiu filmuoti ir tuo dalintis su kitais“, – svarsto jis.
O Lietuvos pašnekovas nesibaido, priešingai – tėvynės jis pasiilgo ir jau nekantrauja, kada galės ir vėl čia grįžti. Bet iš pradžių, kaip pats sako, sugers visas mokslų žinias, palauks, kol pasaulis vėl taps normaliu, ir tada tiesiu taikymu pirks lėktuvo bilietus.
„Kažkokio ateities plano nėra. Vis dėlto gyvenimas lankstus ir reikia prisitaikyti prie aplinkybių. Žiūrėti, ką pasiūlo aplinka. Tačiau akivaizdu, kad iš pradžių noriu baigti mokslus, susirasti darbą ir semtis patirties būtent šioje srityje. Pažiūrėsime, kur mane tai nuves. Tikiuosi gauti daug kompetencijos ir gal net griauti kalnus“, – tvirtai teigia R.Rinkevičius.
