Labai gali būti, kad ir po šio V.Voidogaitės ir žurnalistės Laisvės Radzevičienės pokalbio atsiras gerų žmonių, kurie pamatys prasmę sesių vienuolių siekime užauginti Žmogų.
– Viktorija, ar būna dienų, kai nekenti vienuolės abito? Ir savo pasirinkimo?
– Ne… Juk dėvime tiesiog kuklų juodą drabužį ir skarelę. Dvidešimt metų dėviu. Gal dar atsibos, bet kol kas jaučiuosi smagiai tame paprastame drabužyje. Būna dienų, kai labai pykstuosi su savo bažnyčios strategija žmonių atžvilgiu, tada norisi gerai trinktelėti. Durimis. Bet sėdame kalbėtis. Dar ir dar, ir dar sykį. Neapykanta, man atrodo, smaugia tą, kuris ją nešiojasi. Turiu vilties, kad nereikės šio akmens tampytis.
– Prieš keletą metų socialiniuose tinkluose pirmieji tavo įrašai ištraukė tave į dienos šviesą. Kas per tą laiką pasikeitė? Tavyje ir socialiniuose tinkluose?
– Jau kurį laiką stebiu fenomeną, kad, kaip sakai, dienos šviesą arba viešumą siejame su veikla socialiniuose tinkluose. Man tai labai įdomu ne tik vienuolinio gyvenimo, bet ir didesnių, bažnyčios ar mokslo, bendruomenių kontekstuose. Vyksta slinktis nuo socialinių tinklų kaip priemonės tikslams įgyvendinti ir šių medijų reikšmės, kad vyktų gyvenimas, tiksliau – svarbi jo dalis. Per laiką, kai vis įdedu įrašą į tinklus, įvyko daug įdomių dalykų, kurie tikrai sėkmingai vyktų ir be tų įrašų. Vis dėlto, socialiniai tinklai yra puiki priemonė suburti žmones, organizuoti įdomias veiklas ir šiek tiek plačiau pasižiūrėti į tai, kas gi dar vyksta man artimų interesų srityje.
– „Facebook“ tau tarsi padeda atlikti misiją, tai – lyg tam tikras evangelizacijos kelias. Galbūt žinai, ar esama žmonių, kurie nusekė paskui tave, palinko prie Dievo?
– „Facebook“ pirmiausia leido būti prieinamai. Žmonės gali bet kada man parašyti, saugiai pasidalyti savo rūpesčiais, nerimu ir gedulu. Tai tokia galimybė gražių nuotraukų platformoje pasikalbėti apie gilesnius, gal nelengvus dalykus. Specialiai nė vieno Dievop netraukiu. Dievo ir žmogaus istorija yra jų patirtis. Gilus ir asmeninis ryšys, į kurį stengiuosi žvelgti su pagarba. Jei kam kyla klausimų, galime kartu ieškoti atsakymo. Aš pati nuolat ieškau gilesnio tikėjimo. Mes visi kartu ieškome. Tokia yra toji tikėjimo kelionė.
– Socialiniai tinklai tau padėjo skleisti ir daugiau žinių – viena jų buvo apie tavo įkurtą katalikišką vaikų darželį „Mažutėliams“. Kas pašnibždėjo šią idėją? Kokią prasmę atradai pedagoginėje, edukacinėje veikloje?
– Kai su sesėmis 2011 metais kūrėme darželį, turėjome svajonę: tai bus naujas būdas įgyvendinti katalikišką ugdymą – ne maldelių mokymu ir Dievo įsakymų kalimu, bet pagarbiu santykiu su vaiku ir jo šeima, kad ir kokia būtų jų tikėjimo patirtis. Ugdymo įstaigose man visada buvo ir yra atgrasi muštro, baimės dvasia. Manau, kad mums savo svajonę pavyko įgyvendinti taikant Marijos Montessori ugdymo principus. Darželis yra atviras labai skirtingiems vaikams, jų šeimoms ir poreikiams. Dievas yra meilė. O meilė yra rami, gili ir švelni, patiriama kasdienoje, paprastame veiksme.
– Daug bendrauji ir su vaikais, ir su tėvais, ko pasigendi jų santykiuose? Koks buvo tavo pačios santykis su tėvais?
– Tikriausiai tėvai pasiilgsta kokybiškai praleisto laiko: su šeima, poroje, su kiekvienu iš savo vaikų atskirai. Tokio laiko, kai po klausimo, kaip laikaisi, nuoširdžiai išklausai ir dar prašai papasakoti daugiau. Ir pats, pati dalijiesi – be skubos, nerimo, pasitikėdama. Mano ryšys su tėvais įvairavo: iš gana linksmo ir draugiško vaiko tapau nepaprastai maištinga paaugle, tada suaugau ir dabar turiu gana ramų santykį su savo istorija, todėl su mama sutariame. Tėvelis jau senokai iškeliavo pas Viešpatį.
– Ar darželį lanko vaikai tik iš katalikiškų šeimų? Netikintiems tėvams durys čia uždarytos?
– Oi, ne! Bendruomenėje kartu auga vaikai iš katalikiškų, liuteronų, graikų ortodoksų, tikėjimo ieškančių, o kartais ir tiesiog kokybiško ugdymo norinčių šeimų. Bendruomenė tokia įvairi, bet kartu ir nuostabiai palaiminta.
– Sako, vaikai yra puikūs mokytojai. Ko jie tave išmokė?
– Šiuo metu mokausi nuoseklumo paprastume. Būna mums darželyje: ateini su dideliu planu išaiškinti, kaip veikia elektra, o vaikai perkanda esmę visai kitu būdu. Ir pamoko giedro paprastumo.
– Vienuolė ir švietimo įstaiga. Rodos, nuo senų laikų taip buvo, tačiau ką reiškia vienuolei turėti darželį šiandien? Su kokiais iššūkiais susiduri?
– Mes su sesėmis ne turime darželį, o nuolat jį kuriame, palaikome ir visa širdimi įsitraukiame. Toks visas jėgas paimantis procesas. Šiuo metu mūsų viešoji įstaiga ieško rėmėjų, nes vis sunkiau išlaikyti vaikus, kurių šeimų pajamos kuklios. Apie 45 procentai visų mūsų vaikų už ugdymą ir maitinimą moka minimaliai arba mažiau nei pusę kainos. Taip užtikriname, kad kokybiškas ir nuoseklus ugdymas būtų prieinamas. Tačiau šiuo metu darželis išgyvena nelengvą finansinį laikotarpį, nors mes stipriai apkarpėme išlaidas, nusprendėme praplėsti vaikų skaičių, mėginsime pritraukti daugiau visą kainą galinčių mokėti šeimų, žadame pačios ir toliau uždirbti, kad išlaikytume darželį. Taigi, mums labai reikia pagalbos. Jei atsirastų žmonių, galinčių prisidėti prie sesių atliekamos darželio misijos, būtume labai laimingos.
– Rūpiniesi darželio reikalais, dėstai, parašei doktorantūros darbą, ar dar lieka laiko miegui ir maldai?
– Laiko visuomet yra. Su metais truputį paprasčiau tą laiką išmintingiau paskirstyti. Stengiuosi daryti vieną darbą vienu metu. Kai esu darželyje, visa širdimi ten, kai su studentais, matau tik juos, kai sėsdavau rašyti disertacijos, susikaupdavau ir dirbdavau. Kai ateina laikas melstis, einu melstis, kai miegoti – miegoti.
– Esi pašaukta vienuolystei. Ar vienuolystė šiandienos pasaulyje yra kitokia?
– Vienuolinio gyvenimo esmė, matyt, nesikeičia: asmuo gyvena Dievui pašvęstą gyvenimą. Keičiasi formos. Mano bendruomenė nauja, dar tik švęsime 20-metį nuo įkūrimo. Tai nuo pradžių viskas yra nauja, pamažu bręsta ir tvirtėja. Man tiesiog labai tinka šitas gyvenimo būdas.
Vienuolinis gyvenimas yra visas gyvenimas, be padalijimų: čia vienuoliška, o čia – ne. Išgyvenu ramybę ir dėkingumą. Dievas mane pašaukė, pati sau nesugalvočiau tokio nuotykio. Dabar matau, kad Jo projektas tikrai geras, nes prasmės ir ramybės išgyvenimas yra ilgai nokinami vaisiai, kurių niekur neįsigysi ir nepasiskolinsi.
– Kas tau suteikia drąsos kalbėti apie tai, apie ką bažnyčia nekalba? Kokių skaudulių joje matai?
– Nesijaučiu ypač drąsi. Esu auklėta pasikalbėti apie viską: kas gražu ir kas skauda. Tad vis pasikalbu ir su kitais bažnyčios nariais. Kartais gal jiems nemalonu, bet kitaip nemoku, negaliu bendradarbiauti nutylėdama. Esama bažnyčios narių, kurie nenori kalbėti apie piktnaudžiavimą autoritetu ir tai, kad būtina saugoti pažeidžiamas grupes. Tad aš visgi juos pakalbinu.
– Ar gali pasakyti, kas yra tie Dievo meilės išsiilgę mažutėliai nesaugiame ir kartais, rodos, Dievo pamirštame pasaulyje?
– Mes visi turime savo vidinį vaiką, kurį Dievas myli, o mes patys kartais jį pamirštame ir apleidžiame. Tikros vilties mums reikia kaip inkaro. Pasaulis yra mūsų namai, jaučiu atsakomybę savo aplinkoje nešti ramybę, meilę ir gerumą. Kad namai būtų šviesesni. Tada, kai aplink ramiau, galima eiti ir padėti ten, kur esama labai rimtų iššūkių ir skausmo. Tai – antroji atsakomybė. Niekas kitas už mus to nepadarys, tik patys esame atsakingi. Mūsų, suaugusiųjų, viduje gyvena vidinis jautrumas, širdis, talpinanti Dievą.
– Kas yra tavo didžiausia laimė ir didžiausia baimė, ar gali pasakyti?
– Mano laimė paprasta: kasdien taikus dangus virš galvos, paukštis miške, vaikų juokas darželio kieme, studentų akys, kai nutaria būti mokytoju, gera knyga, bičiulių pietūs, sesių giedojimas, tyli malda. Šiandien bijau dėl vaikų, kurie prekiauja kvaišalais mokykloje, dėl Ukrainos bijau kasdien, bijau, kad Žemės nebeišgydysime, bijau, kad nemokėsime atsiprašyti bei susitaikyti vieni su kitais ir Dievu.
