Viktorai, kodėl tąsyk man nepapasakojote apie Eleną?
Viktoras: Nesu labai atviras visais gyvenimo klausimais. Iš tiesų tuomet jau draugavome. Apie ką tada kalbėjomės?
Elena: Kad esi vienišas (juokiasi).
Viktoras: Vienišas su savo nugaros skausmu (juokiasi). Miuzikle „Paryžiaus katedra“ vaidinu Frolą – nuo meilės išprotėjusį kunigą. Taigi, toks – įvaizdis (juokiasi)! Tuo metu dar lyg ir buvau šeimoje, bet mintimis – su Elena.
Elena, jūs straipsnį apie Viktorą tikriausiai skaitėte. Ar nebuvo keista girdėti istoriją ir žinoti tikrąją tiesą?
Elena: Žmonės tiesą ne visada sako iki galo.
Viktoras: Tada mūsų draugystė skaičiavo penktus ar šeštus metus. Kartu esame nuo 1998–ųjų. Šią liepą bus dvylika metų.
Kaip susipažinote?
Viktoras: Suvedė mus daina, muzika. O kalčiausias – „Žvaigždžių kvarteto“ pirmojo albumo pristatymas.
Elena: Jis vyko tuometėje „Maldžio“ kavinėje. Mane pasikvietė draugai, bendri mūsų su Viktoru pažįstami.
Viktoras: Ir ten mūsų akys susitiko.
Elena: Aš šokau...
Viktoras: O aš dainavau scenoje. Pamačiau gražią moterį.
Elena: Viktoro žvilgsnis buvo ypatingas. Prisimenu, kaip nužvelgei išeidamas. Atsisukai ir pažiūrėjai.
Viktorai, kas jums padarė įspūdį?
Viktoras: Sunku paaiškinti tą akių trauką. Elena buvo viena iš simpatingiausių moterų. Užkliuvo jos šukuosena, jos apsirengimas. Galvoju: graži moteris, bet šoka su kitu vyru. Ir aš nesu laisvas...
Ak, tie vyrai...
Viktoras: Elena man patiko iš pirmo žvilgsnio. Paskui norėjau į ją žiūrėti ir žiūrėti... O jei nori žiūrėti, sakoma, tai ir viso kito užsinori.
Elena, ar jums iš jaunystės laikų buvo likęs Viktoro balsas?
Elena: Nepasakyčiau, kad jaunystėje būčiau labai žavėjusis populiariais dainininkais, anksti ištekėjau, nebuvo laiko. Bet Viktoro balsas...
Viktoras: „Erfurte“ (populiarus to meto Vilniaus restoranas – red. past.) mane matė kelis kartus.
Elena: Gatvėje keletą kartų prasilenkėme.
Viktoras: O vienu metu netgi visai šalia vienas kito gyvenome Jeruzalės mikrorajone. Bet niekada nesusitikome! Matyt, reikėjo palaukti... Laukiau, kol liksi vieniša ir aš tave sutiksiu.
Matyt, negali nuspėti, kada, kokioje vietoje tavęs lauks žmogus...
Viktoras: Visas mūsų gyvenimas – atsitiktinumas. Nebūtų buvę „Žvaigždžių kvarteto“, albumo pristatymo, nebūtų buvę „Maldžio“, gal ir nebūtume susitikę. Vėliau matėmės dar keletą kartų...
Elena: Buvome susitikę Palangoje.
Viktoras: Tai buvo antras rimtas pasimatymas. Elena atostogavo Palangoje, o vasaros estradoje vyko mūsų koncertas. Atėjo su gėlėmis.
Elena: Viktorui ir Valdemarui Frankoniui atnešiau raudonų rožių.
Jei vyras turi polinkį į moteris, tai ir turi. Nesvarbu, kas jis – scenos žmogus, verslininkas ar darbininkas. Be to, ne visi dainininkai yra tokie, kaip žmonės apie juos kalba.
Elena, ar į koncertą ėjote norėdama dar kartą pamatyti Viktorą?
Elena: Atostogavau pas draugę, tuomet jau buvau laisva moteris. Tačiau jokių minčių... Po koncerto Frankonis pakvietė išgerti šampano. Susėdome visi prie stalelio. Šalia manęs buvo laisva vieta.
Viktoras: O aš paklausiau, ar galiu prisėsti šalia.
Elena: Kai jis šalia manęs atsisėdo, pajutau tokią trauką! Atrodė, visą gyvenimą jį pažįstu.
Viktoras: Paskui mes kartu važiavome automobiliu nuo Palangos iki Vilniaus, daugiau nei tris šimtus kilometrų. Parvežiau Eleną iš pajūrio namo. Per bendrus pažįstamus sužinojau, kad ji žada grįžti į Vilnių, o man irgi reikėjo važiuoti. Pasisiūliau parvežti.
Elena: Man buvo keista, džiaugiausi.
Viktoras: Ar dabar dar džiaugiesi?
Elena: Aišku!
Viktoras – žmogus iš scenos. Paprastai jie mums atrodo labai toli. Šypsena, komplimentas, argi tai atrodė tikra?
Elena: Aš ir maniau, kad nerimta, tik šiaip sau.
Viktoras: Tačiau po truputį, po truputį mūsų susitikimai dažnėjo. Aišku, apie vestuves nekalbėjome, apskritai niekur neskubėjome. Laikas pats viską sudėlioja, nereikia jo skubinti. Kai susipažinome, Elenos vaikai buvo dar jaunimėlis, dabar jie – suaugę žmonės, patys turi šeimas, augina anūkus.
Elena: Turiu dukrą ir sūnų. Jurgitai – 34-eri, Mariui – 32-eji. Pirmą kartą anksti ištekėjau...
Viktoras: Kol draugavome, daug visko atsitiko, bet mūsų jausmai nepasikeitė, neišblėso. Aš gal per drąsiai kalbu, Elena?
Elena: (Šypsosi.) Nepasikeitė, tikrai.
Viktoras: Man atrodo, patikrinta mūsų meilė turėtų lydėti iki gyvenimo pabaigos. Nesinori kitaip galvoti, nors gyvenimas, žinau, mėgsta staigmenas. Bet mes neturime kitokių minčių, net neįsivaizduoju, kad kas nors galėtų apversti aukštyn kojomis mūsų santykius. Kokie nors burtai nebent...
Sielų bendrystė vyresniame amžiuje – itin svarbus dalykas...
Elena: Mes vienodai mąstome. Kartais pagalvoji, žiūrėk, Viktoras tą patį ištaria garsiai.
Viktoras: Pamenu, sausį, po tos vasaros, pakviečiau Eleną į koncertą „Neringoje“. Asta Stašaitytė į mus taip keistai žiūrėjo... Per pertrauką vis prieidavau prie Elenos, Asta, matyt, ir pastebėjo. Nelabai kam pasakojau, kad įsimylėjau, nors kvarteto moterys pastebėjo. Juk matė, kaip žiūrėdavau į Eleną.
Elena, nejaugi nebuvo jokių dvejonių, juk apie scenos žmones sklando visokiausių kalbų... Apie Viktorą, neslėpkime, irgi.
Viktoras: Oi, kalbėjo draugės... Pasakyk, Elena, tą žodį, pasakyk.
Elena: Lovelasas (juokiasi). Tik manęs jis negąsdino. Dvidešimt metų pragyvenau su savo vyru ir nemaniau, kad jis gali dairyti į kitas moteris. Pasirodė, gali. Taigi, etiketės nieko nereiškia. Jei vyras turi polinkį į moteris, tai ir turi. Nesvarbu, kas jis – scenos žmogus, verslininkas ar darbininkas. Be to, ne visi dainininkai yra tokie, kaip žmonės apie juos kalba.
Elena, kada jūs supratote, kad Viktoro ketinimai rimti?
Elena: Kai jis mane pirmą kartą vežė namo, ištarė tokius žodžius: „Kažin kaip žiemą šitas kelias? Kaip aš į tą kalną užvažiuosiu?“ Mintyse pasišaipiau: „Nei tu važiuosi žiemą į tą kalną, nei ką.“
Viktoras: Tas kelias palei upę man atrodė lyg iš fantastinio filmo, toks rūkas... Paskui daug kartų teko juo važiuoti – ir žiemą, kai užpustyta ir slidu.
Elena: Ir dviračiu vasarą iš miesto atmindavo. Kaimynai stebėdavosi: kaip jaunikaitis koks, su dviračiu...
O tąsyk, parvežęs jus iš Palangos, ar Viktoras paprašė jūsų telefono?
Elena: Paprašė ir paskambino.
Viktoras: Ir kitą dieną, ir dar kitą.
Elena: Tikrai netikėjau, kad skambins.
Viktoras: Elenos draugės dar prisidėjo: suvilios, sugundys...
Elena: Paskui draugės pakeitė nuomonę. Praėjo šitiek metų, turėjau bėdų su sveikata, o Viktoras vis buvo šalia. Atvažiuodavo į ligoninę, lankė.
Viktoras: Tą vidinę trauką sunku paaiškinti, norisi būti su žmogumi, tiesiog būti.
Ir tuomet ateina laikas apsispręsti?
Viktoras: Skyrybos palieka daugybę nuosėdų, bet negali nieko padaryti, nes tas žmogus tau reikalingas. Prisipažinsiu: aš savo sprendimą labai užtęsiau.
Elena: O aš buvau labai kantri.
Viktoras: Kita moteris gal būtų kėlusi reikalavimų, bet Elena tiesiog laukė. Jokio spaudimo.
Gal tos, kurios nespaudžia, ir laimi?
Viktoras: Nespausti, neskubinti – irgi gyvenimo patirtis. Kantrybė ir supratimas yra tikros vertybės.
Elena: Dabar visi stebisi: kaip jūs čia sugalvojote tuoktis? Kam reikia?
Ar ant jūsų piršto, Elena, sužadėtuvių žiedas?
Elena: Turiu. Viskas kaip pridera – Viktoras pasipiršo, vaikai patenkinti, kad mama išteka. Dukra ir marti sukneles vestuvėms siuvasi, anūkei siuva. Visi puošiasi ir laukia. Žentas užsakė restoraną iškilmingai vakarienei. Juokauja: „Savo uošvienę aš tai jau ištekinsiu!“
Viktoras: Nuo praėjusių metų gegužės mes su Elena drauge gyvename. Gražioje vietoje, gamtoje, prie upės.
Elena: Anksčiau svajodavau, kad būtų smagu sutikti vyrą, su kuriuo būtų galima tose gražiose vietose pasivaikščioti. Svajonė išsipildė, mes su Viktoru dažnai išeiname į mišką ar prie upės.
Gyventi drauge juk ne tas pats, kas draugauti. Argi niekas nepasikeitė, Viktorai, kai persikėlėte pas Eleną?
Viktoras: Prie namo daug visokiausių darbų, bendros veiklos. Darbus mes draugiškai dalijamės tarpusavyje.
Elena: Viktoras moka ir malkas paskaldyti, kai reikia, ir krosnį užkurti.
Viktoras: Ir duris moku pataisyti, ir vinį įkalti.
Elena: Ir valgyti pagaminti. Su dukra buvome išvažiavusios, tai ir žentą pamaitino, ir sūnų.
Viktoras: Visi vienoje krūvoje gyvename. Mudu su Elena apačioje, dukra Jurgita su šeima – antrame aukšte, sūnus Marius namą visai šalia pasistatė.
Elena: Jei valgyti darome, tai daug pridarome, kad visi pavalgytų.
Elena, o žibutes rinkdamas Viktoras jums padainuoja?
Viktoras: Aš dainuoju namuose, repetuoju, dabar – ypač. Įrašome naujas dainas. Ir su „Žvaigždžių kvartetu“, ir savo solinį albumą noriu išleisti. Elena man žada padėti. Rudenį, jos gimtadienio proga, gal jau ir pristatymą surengsime.
Pats likimas, matyt, atsiuntė pasimatymą su Elena. Nei maniau, nei svajojau, kad ateis laikas ir prabudęs kasdien matysiu mylimos moters akeles.
Elena, Viktoras dainuoja, o ką jūs veikiate, kokia jūsų profesija?
Elena: Esu siuvimo technologė, kadaise dirbau Vilniaus modelių namuose.
Viktoras: O dabar modeliuoja namuose. Ir vestuvinę suknelę sau pasisiūs. Labai gražią.
Elena: Viktoras modelį išrinko.
Viktorai, ar savo vaikus jau pakvietėte į vestuves?
Viktoras: Mano sūnui Teodorui jau šešiolika. Rimtai žaidžia krepšinį, dažnai su juo bendraujame. Elenos jis dar nepažįsta, bet nieko, supažindinsime. Dukra Viktorija į vestuves ruošiasi su savo dukrelėmis – Patricija ir Sofija.
Iš tiesų vaikai juk turi savo gyvenimus, o jums abiem norisi turėti žmogų šalia, artimą draugą...
Elena: Prabusti ryte, o šalia – artimas...
Viktorai, dabar pamaniau: koks jūs nemadingas! Šalia jūsų – ne dvidešimtmetė. O ir vestuves keliate, užuot gyvenę drauge be jokių įsipareigojimų...
Elena: Mano dukra sako: „Mama, kaip tau pasisekė! Jauni žmonės gyvena kartu, vaikus bendrus augina, o tuoktis negalvoja. Tu gi – išteki!“
Gal vyrai bijo įsipareigojimų? Viktorai, kodėl jūs vedate?
Viktoras: Noriu, kad Elena būtų tik mano! Žiūrėk, išvažiuos kur pailsėti ir prarasiu. Tokia moterimi juk ir kiti vyrai gali susižavėti. Ne vienas aš akis turiu!
Elena: Yra skirtumas, kai vyras ar moteris savo antrąją pusę pristato: mano vyras, mano žmona. „Sugyventiniai“ ne taip gražiai skamba.
Viktoras: Elena mane metus bandė. Buvo gūdi žiema, reikėjo gerai pakūrenti, kad nesušaltų, išmėginimus perėjau, egzaminus išlaikiau.
Elena: Visi kaimynai žiūri, kaip Viktoras kieme triūsia.
Gera, kai yra, kas palaiko už rankos...
Viktoras: Ir ne tik už rankos... Ryto bučinukas, apkabinimas, kavutė. Man tai toks malonumas! Mūsų abiejų gyvenimai per tiek metų jau apsigludinę, dabar jaučiame tik šiltą, malonią trintį. Svarbu, kad neįsibrautų jokie skersvėjai.
Na, Viktorai, pavojingiausią amžiaus tarpsnį jau perėjote...
Viktoras: Tikiuosi, kad subrendau. Visi tie įvykiai prasidėjo prieš mano penkiasdešimtmetį. Pats likimas, matyt, atsiuntė pasimatymą su Elena. Nei maniau, nei svajojau, kad ateis laikas ir prabudęs kasdien matysiu mylimos moters akeles.