– Su Natu draugavote pusantrų metų. Tai buvo tikra draugystė?
– Tai buvo graži draugystė, gražūs jausmai. Nė vienas mūsų to nevaidino, tai nebuvo falšas. O paskui keliai išsiskyrė, nesutapo charakteriai. Nenoriu leistis į smulkmenas. Tikiuosi, jos neįdomios ir kitiems.
Nei draugai, nei priešai
– Ar tikėjaisi Nato vestuvių? Kaip reagavai, kai sužinojai?
– Niekas netiki, bet apsidžiaugiau. Pats Natas man pasakė, kai žiniasklaida dar neskelbė šios naujienos. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jiedu – graži pora. Per televiziją mačiau reportažą iš vedybų. Stebėjau su nuoširdžia šypsena veide. Daug kas manęs klausė, kam žiūriu, ar man neskauda. Tikrai ne. Gerai, kad jie kuria šeimą. Man atrodo, tarp jų yra meilė. Nesvarbu, kad kiti sako, jog tik metus padraugavo. Nenoriu kalbėti už juos. Aš tikrai nelieju ašarų. Man mudviejų santykiai yra praeitis, gražūs prisiminimai. Jis gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Džiaugiuosi jo sėkme.
– Kaip jautiesi, kai Erika lyginama su tavimi? Neva ji labai panaši į tave?
– Man nemalonu. Daug kas nemato tarp mūsų jokių panašumų. Toks palyginimas tėra noras pritempti prie minties, kad Natui vis dar patinka Viktorija ar tokios kaip Viktorija. Tačiau tai netiesa. Įsivaizduoju, kad Erika turėtų dar blogiau jaustis dėl tokio palyginimo.
– Susitinki su Natu?
– Negalėčiau pasakyti, kad esame draugai, kurie susitinka kartą per savaitę. Kartais netyčia susitinkame, kartais per „Skype“ pasiteiraujame, kaip sekasi. Esame nei draugai, nei priešai.
– Mąstai apie savo vestuves?
– Ne, dar ne (nusijuokia). Turiu žmogų. Bet nenoriu apie tai pasakoti.
– Koks vaikinas turi būti, kad tau patiktų?
– Natūralus, intelektualus, nuoširdus, rūpestingas, lengvai pamišęs (juokiasi), neatitolęs nuo meno, muzikos. Tikriausiai daugelis trokšta žmogaus, turinčio tokių savybių.
Vadybininkė ar politikė?
– Vasarą dirbai vizualinio dizaino agentūroje vadybininke. Ką dabar veiki?
– Esu oficiali bedarbė, kaip ir kiekviena pilietė ieškausi darbo, siuntinėju gyvenimo aprašymą. Jau mėnesį nieko nepavyksta rasti. Šiek tiek nervinuosi dėl to. Dabar ne pats geriausias mano gyvenimo etapas, būdavo lengvesnių laikų.
– Kokio darbo norėtum?
– Sunkiai įsivaizduoju save sėdinčią prie kompiuterio ir suvedinėjančią „ekselines“ lenteles. Mane domina reklamos, renginių organizavimo sritys, galbūt turizmo organizavimas. Kol kas savęs iki galo neatradau. Galbūt mano profesija dar net neegzistuoja.
– Šiemet baigei ekonomikos ir verslo pagrindų studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Kur toliau mokysies?
– Įstojau į Vilniaus dailės akademiją, esu kultūros vadybos ir kultūros politikos pirmo kurso magistrantė. Ir anksčiau norėjau studijuoti kultūros vadybą. Visuomet patiko kultūra, menas, muziejai, teatrai, koncertai, festivaliai, kinas.
Aš dar dainuosiu
– Kaip bus dėl dainavimo? Ar dabar kur nors koncertuoji?
– Dainuoju namie, kartais prisėdu prie pianino. Nesu atsiskyrusi nuo muzikos. Gyvenu su ja. Maudausi, miegu, einu gatve, turiu minutę sau – visur su muzika. Nesakau, kad niekada nedainuosiu. Žiūrėsiu, kaip susiklostys aplinkybės. Tikiu, jog bus taip, kaip turi būti.
– Dalyvavai realybės šou „Dangus“ ir televizijos projekte „Ledo žvaigždės“. Tuo metu žiniasklaida labai domėjosi tavimi ir Natu. Apie jus buvo daug straipsnių, reportažų. Kaip jautiesi dabar, kai šou baigėsi, o žiniasklaida, žmonės liovėsi domėtis tavimi?
– Gal šiek tiek ir pasiilgstu dėmesio. Būdavo, galėdavau pasakyti, kad jis mane išvargino. Bet esu iš tokių žmonių, kuriems malonu jausti dėmesį. Apskritai pasiilgstu tų laikų, tos veiklos, kasdienių treniruočių ant ledo. Tai mane „vežė“. Džiaugiuosi, kad dalyvavau projektuose. Pasiilgau žmonių, čiuožimo. Taip buvo smagu...
– Ar dabar dažnai čiuožinėji?
– Retai. Pačiūžos guli spintoje čia, Vilniuje. Pastarąjį kartą čiuožiau prieš mėnesį. Dar ne viską pamiršusi (šypsosi). Neatrandu laiko, o kartais ir tinguliukas apima. Bet ateityje tikrai čiuožinėsiu, tuo viskas nesibaigia.
Ideali šeima
– Gyveni Vilniuje, su dviem draugėmis nuomojatės butą. Ar dažnai grįžti į Trakus, pas tėvus?
– Praktiškai kiekvieną savaitgalį. Kai Vilniuje vyksta koncertai, renginiai, po jų vis tiek važiuoju į Trakus – šis miestas nėra taip toli. Man labai gera grįžti namo. Apskritai šeima man yra vertybė. Tai ne dėl to, kad esu karaimė, vertybės nepriklauso nuo tautybės. Matau savo šeimą kaip idealią, tokią ir pati norėčiau sukurti.
– Ar abu tavo tėvai karaimai?
– Taip. Tėvai, seneliai, visas giminės medis – vien karaimai.
– Didžiuojiesi tuo?
– Taip, iš dalies didžiuojuosi. Aišku, kasdien apie tai negalvoju, esu masėje, tarp žmonių, nesijaučiu ypatinga. Kartais išsiskiriu, aplinkiniai klausinėja apie tai. Mano galvoje jau yra tipinių klausimų sąrašiukas. Dažniausiai visi domisi, ar karaimams galima tuoktis su kitataučiais. Kadangi mūsų tradicijoje nėra katalikiškų švenčių – Kalėdų, Velykų, – klausia, ką veikiame tomis dienomis. Daug kam rūpi, ar moku karaimų kalbą.
– Kaip atsakai į šiuos tipiškus klausimus?
– Dėl švenčių – karaimai vadovaujasi Senuoju Testamentu. Pavyzdžiui, Jėzus Kristus mūsų gyvenime nėra aktualus dalykas. Ir švenčių, kurios susijusios su Kristumi, mes nešvenčiame. Ką veikiame per Kalėdas? Mums tai - paprasta diena. Be abejo, namie būna papuošta eglutė, tvyro šventinė nuotaika, laukiame Naujųjų metų. Kai su seserimi mokėmės mokykloje, buvo sunku, nes draugai gaudavo dovanų per Kalėdas, o mums reikėdavo laukti Naujųjų metų nakties. Vėliau tėvai suprato ir pradėjo dėti dovanėles po eglute Kalėdų rytą. Mes tą pačią dieną susiskambinusios su draugais galėdavome pasigirti irgi gavusios dovanų.
– Kokias šventes švenčiate?
– Turime Velykas, Žolines, Vėlines (jos minimos kitu metu nei katalikiškos, tarkim, Vėlinės buvo vasarą), daug kitų švenčių. Nesu karaimų tradicijų žinovė. Mūsų šeimoje specialistas – senelis, jis žino visas šventes, jų reikšmę.
Svarbiausia – gerumas
– Ar moki karaimų kalbą?
– Negaliu pasakyti, kad moku. Suprantu pavienius žodžius, dainuoju karaimų dainas. Dar iki visų televizijos šou su seserimi dalyvaudavome „Dainų dainelės“ konkurse, važiuodavome į tarptautinius tautinių mažumų festivalius. Kalba yra kraujyje. Kitam žmogui dainuoti ar skaityti karaimų kalba gana sunku, neišeina taisyklingai ištarti, o man pavyksta. Bet ir šiuo klausimu geriausiai sekasi seneliams – jie dar kalba karaimiškai. Tėvai jau nelabai. Vasarą Trakuose vyksta mokyklėlės, į kurias iš Krymo, Lenkijos, Rusijos atvažiuoja karaimai. Mokosi kalbos dideli ir maži.
– Ar mėgsti kibinus? Moki juos paruošti?
– Labai. Naminiai, mamos ar močiutės kepti kibinai yra kažkas tokio! Jie skiriasi nuo parduodamų parduotuvėse ar kavinėse. Mama mane irgi išmokė kepti mūsų nacionalinį patiekalą. Dažniausiai su ja ir kepame namie.
– Ar dėl savo tautybės esi patyrusi nemalonių dalykų, užgaulių?
– Niekada. Mokykloje buvo net tokių, kurie ir po aštuonerių ar devynerių mokslo metų nežinojo, kad esu karaimė. Mano tautybės neišduoda nei kalba, nei išvaizda.
– Ir trečias klausimas iš tavo sąrašėlio... Ar karaimai tuokiasi su kitataučiais?
– Mišrių santuokų būna. Kaip ir kitose tautose. Nėra kokių nors draudimų ar reikalavimo, kad susirasčiau karaimą vyrą. Mano tėtis yra sakęs: svarbiausia, jog išrinktasis būtų geras žmogus.
