„Paryžiuje aš atsigavau. Niekas pirštais nebadė, ragana neapšaukė, – pasakojo iš Prancūzijos sostinės grįžusi Vilija. – Tiesa, laukiant prie Luvro praėjo lietuvių grupė ir girdžiu mama dukrai baksnoja: „Žiūrėk, čia ta ragana“. Kol dukra suprato, kur čia ta ragana, taip nepatogu pasidarė... Juk, jei pamatai žinomą lietuvį, tai prieik ir pasisveikink, o ne pirštais baksnok. Vis dar trūksta kai kuriems tautiečiams kultūros.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Mona Liza |
Vilija Lobačiuvienė, nepaisant šio nutikimo, per penkias dienas spėjo pasimėgauti Prancūzijos sostinės žavesiu. Juk į šį miestą, apie kurio aplankymą „prieš du dešimtmečius nė sapnuoti nebūtų sapnavusi“, ji važiuoti norėjo dar praėjusiais metais, tačiau susilaužė koją ir kelionę teko atidėti. Vilija tikino, kad net ir prastokas oras nesugadino nuotaikos ir geros energetikos.
„Kelionės įspūdžiai dar nesusigulėjo, nes jų labai daug. Miestas nuostabus. Turbūt kiekvienam jis palieka didingo, laisvo miesto įspūdį. Jokiu būdu ne palaido. Norėjau energetiškai pasikrauti ir prisiliesti prie didingos Paryžiaus istorijos. Oras pasitaikė nekoks, tačiau mes aplankėme daugelį vietų: Monmartrą, blusų turgų, Versalio rūmus, Eliziejaus laukus. Man, žinoma, Luvras rūpėjo labiausiai. Norėjau prie Monos Lizos kiek galima labiau priartėti. Muziejuje plaukė žmonių jūra, bet prie paveikslo priėjau gana arti ir buvau kiek norėjau“, – įspūdžiais apie išsvajotąjį Paryžių dalijosi Vilija.
Moteris labiausiai troško pamatyti Moną Lizą, kad pasikrautų energijos, kuri sutraukia tiek daug skirtingų žmonių iš viso pasaulio. „Nors kelionė truko tik penkias dienas, po atostogų grįžti kitoks ir toliau vėl gali virti tame pačiame katile, iš kurio ištrūkai“, – tikino ji.
Vilija taip pat pasakojo, kad tik keliaudama turi progą pabūti su užsienyje gyvenančia dukra. „Dukra šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Mes kartą per metus planuojame atostogas, kurias praleidžiame kartu, kad bent tas penkias dienas ar savaitę kartu pabūtume. Žinote, visos mamos mes tokios, palaižom tą vaiką, kaip medų per stiklą, ir paleidžiame. Ir vėl lieki vienas su savo mintimis, su gyvenimu“, – atviravo Vilija.
