Trejus metus Baltijos televizijoje rengi laidą „Tarp miesto ir kaimo“ . Patyrei, kokių žmonių gyvena Lietuvoje?
Įvairių. Kažkodėl daug kam atrodo, kad Lietuva – tai didmiestis su vis tais pačiais žmonėmis, kuriuos nuolat zulina spauda ir televizija. Bet Lietuva – kitokia. Nuoširdi, sugebanti bendrauti. Jei žmogus darbštus, kūrybingas, tai nėra jokio skirtumo, kur gyvena.
Sakai, toli nuo didmiesčio, kodėl nesakai – kaime?
Todėl, kad riba tarp miesto ir kaimo – tiesiog juokinga. Sėdi į automobilį ir pervažiuoji Lietuvą. O pervažiavusi randi nuo triukšmo, susireikšminimo, milžiniško tempo, begalinio streso pabėgusį žmogų. Ten kitaip žmonės gyvena, patikėk! Kaimynas labinasi su kaimynu, kad jie žino vienas kito bėdas ir rūpesčius, kad varge vienas kitam padeda, kad šventes kartu švenčia.
Kaip tie žmonės tave sutinka? Miestietę ir dar – iš televizijos?
Per trejus metus žmonės, matyt, suprato, kad akmens užantyje nenešioju. Mano tikslas – parodyti jų istorijas, tikrus gyvenimus. Atvažiavusi niekuomet neskubu. Prabūnu visą dieną – daug vaikštome, kalbamės. Nebijau klausti. Kaimo žmonės smalsūs. Ir mano nuomonė jiems įdomi – apie politiką, apie valdžios sprendimus. O jau tos pupytės, tai dyvų dyvai (juokiasi)! Daugybei mano herojų televizija – vis dar tikras stebuklas. Pasirodyti visai Lietuvai, oi, kaip jiems nelengva.
Atvykę filmuoti tikriausiai visuomet randate padengtą stalą...
Tikrai, žmonės labai vaišingi. Jei sūrį kokį spaudžia, būtinai įdės lauktuvių (juokiasi).
Lietuviai siuva, mezga, medį drožia, akmenį tašo, geležį kala, namus iš molio, šiaudų stato, žemaitis Antanas iš savo avių vilnos mongoliškas jurtas įsigudrino velti.
Ir ką įdomaus filmuoti randate?
Mane baisiausiai nustebino natūralios grybininkystės ūkis. Jame auginami japonų imperatorių pamėgti shiitake grybai. Esi apie tokius girdėjusi? Grybieną ūkininkas susodina į rąstelius, paskui juos kiša į vandenį. Kai ten pabūna, grybiena mediniais plaktukais žadinama. Tik tada, tam tikroje temperatūroje, grybai pradeda augti. Lietuviai labai verslūs. Neseniai filmavau ūkininką, pradėjusį biohumuso verslą. Tai natūrali trąša, kurios poreikis pasaulyje – milžiniškas. Biohumusą gamina Kalifornijos sliekai, kurie dauginasi milžinišku greičiu. Jei metų pradžioje jų turi šešis milijonus, tai pabaigoje – jau šešiasdešimt milijonų. Kitas ūkininkas įsuko sraigių verslą. Rinko pats paežerėse, kol sumanė įrengti fermą.
Lietuviai siuva, mezga, medį drožia, akmenį tašo, geležį kala, namus iš molio, šiaudų stato, žemaitis Antanas iš savo avių vilnos mongoliškas jurtas įsigudrino velti.
Būna tokių laidų, po kurių dirbu tikra telefoniste, į visus elektroninius laiškus nespėju atsakyti. Kartą paskambino vyriškis: buvau statybininkas, atėjo krizė, netekau darbo, tėvai atidavė žemės, ką gi man joje auginti? Mėginu jam aiškinti, kad nesu specialistė. Tai mano herojai pataria, tai jų verslai, jų džiaugsmai ir rūpesčiai. Keletą kartų skambino, vis negalėjo nuspręsti, ko imtis.
Ar kada nuvykusi pamėginai ūkininkų darbus?
Kartą melžiau ožką (juokiasi)! Pas rimorių siuvau odas. Žinai, kas yra rimorius? Amatininkas, kuris iš odos arkliams siuva pakinktus, kamanas ir visokius kitokius daiktus.
Iš tiesų kartais mes tik patys sau būnam svarbūs, o žmonės juk turi milijoną visokiausių užsiėmimų. Vienas į vakarėlį eina, kitas krepšinį žiūri, trečias šokių pamokas lanko, ketvirtas audžia, penktas kulinarijos pamokas lanko, žemę aria, karves melžia. Visi mes gyvename savo gyvenimus...
Daug važinėji po Lietuvą, tikriausiai visokiausių nutikimų nepavyksta išvengti?
Kartą filmavome ekologiniame ūkyje. Apžiūrėjom skerdyklą, cechus, kur dešros gaminamos, kumpiai, rūkyklą. Operatorius nusprendė dar į fermas užsukti. Žengė žingsnį atgal, koja – į srutų duobę. Grįžtant atgal visą kelią klausinėjo: „Ar labai smirdžiu?“
Mano kolegė Ingrida kartą filmavo bites. Užsideda skrybėlę su šydu, sukinėjasi aplinkui. Bitininkas duoda jai medaus paragauti. Ingrida pasikelia šydą ir į filmavimo kamerą sako: „Oi, koks skanus medus, o ir bitės visai nepiktos...“ Tuo metu jai ant nosies viena nutūpia, tik cakt, įgelia. Ingridai ašaros iš akių, šaukia bitininkui: „Ištraukit man geluonį, ištraukit man geluonį!“ Bitininkas jai: „Negaliu, rankos nešvarios!“ Ir dūmais – jai į veidą.
Taigi, ieškodami temų savo laidai ir patys mokomės (šypsosi).
Ar iš savo kelionių nesusigundei namo parsivežti kokio gyvūno?
Oi, mes auginame šinšiliuką iš šinšilų fermos. Sūnus Povilas – devintam danguj. Pavadinome Rikiu, gražuolis, dabar jam devyni mėnesiai. Paleidžiam kiekvieną vakarą, baisiausiai smalsus, viską jam reikia išmėginti.
Tai gerai, kad ne kokią ožką...
Kartą filmavome triušių fermoje. „Imsit vieną?“ – klausia ūkininkas. Neėmėm.
Mieste labai išpopuliarėjo žodis „ekologija“. Ar kaime jis toks pat stebuklingas?
Jei ūkis turi ekologinio ūkininkavimo sertifikatą, tai drąsiai pirk iš to ūkininko ir valgyk. Bus tikrai ekologiški produktai, juk šitie ūkiai nuolatos tikrinami. Tik nepainiok ekologiškų daržovių su tomis, kurias išaugina močiutė savo darželyje ir atneša į turgų. Patikėk, jau ji tai nitratų kiekio savo daržovėse nematuoja.
Taigi turguje moki produktus rinktis?
Ateinu į turgelį, o jame – pusė mano laidų herojų. Drąsiai prie jų einu ir perku.
