Sostinės mero Remigijaus Šimašiaus patarėjas Karolis Žukauskas savo feisbuke pasidalijo komentaru, kuriame pabrėžė, kad M.A.M.A apdovanojimai nebuvo televizinis filmavimas, o renginys, tačiau sutiko, kad precedentų neturintis įvykis gali paskatinti imtis sprendimų.
Dalijamės Karolio Žukausko komentaru:
Trys punktai trumpai:
1. Labai gerai, kad vakar Lietuvai nutiko M.A.M.A.
2. Blogai, kad šio renginio organizatoriai naglokai nusispjovė į įstatymus.
3. Nusiteikim – tokie renginiai ir įvykiai kartosis. Laikas nuspręsti ir pasirinkti: darysim tai legaliai, su galimybe užtikrinti saugią kontrolę ir padėsime atsigauti uždarytiems sektoriams, ar ir toliau oficialiai laikysime viską uždarę iki pandemijos visiškos pabaigos, bet kai kada matysime nelegalius atvejus ir diskutuosime dėl kiekvieno jų viešumoje.
Išsamiau:
Taip, M.A.M.A. organizatoriai pasielgė blogai – renginiai vis dar draudžiami, o tai nebuvo tik televizinis filmavimas be žiūrovų (nes dalis svečių su muzika nieko bendro neturi). Jų atsakomybę turės nuspręsti atitinkamos institucijos, tikiuosi, tai ir padarys. Ties čia visas šis klausimas ir gali baigtis.
Įdomiau kitas klausimas – kaip greitai mes, kaip valstybė, pripažinsime naują realybę ir pasikinkysime ją.
Taip, gresia trečia viruso banga, naujos atmainos grasina dideliais skaičiais, ligoninėse vėl mažėja laisvų COVID lovų. Kitaip tariant, situacija vėl blogėja – tarsi reikalautų griežtesnių priemonių. Iš kitos pusės, svarbu atsižvelgti ir į naujus faktorius, kurių nebuvo praėjusį pavasarį ar rudenį:
Turime bent 0,5 mln. gyventojų su imunitetu (paskiepyti, persirgę). Greičiausiai net daugiau.
Ilgas pusmečio karantinas visus išvargino – tai ne pernykštis 2,5 mėn. karantinas ir maksimalus visų susikaupimas.
Oras šyla, žmonės bus lauke – ar drausim, ar nedrausim, to neišvengsim. Juokinga, kai kiti piktinasi, kad Vilniuje mieste tiek žmonių – o ką jūs norite, uždrausti ir gryną orą po ilgos žiemos? Ir tai nėra blogai – geriau pilnos sporto aikštelės lauke, nei maži būreliai uždarose patalpose. Ar išnaudosime šylančio oro ir atsidarančio lauko privalumus, ar juos ignoruosime – mūsų pasirinkimas.
Turime vakciną ir jau ja apsaugojome didelę dalį pažeidžiamiausių piliečių. Karantinas yra visuomenės susitarimas – saugodami silpniausius, mes patys apribojame savo laisves. Silpniausi tuoj bus paskiepyti, o tie, kurie savo noru atsisako skiepo, negali tikėtis, kad visuomenės susitarimas tęsis dėl jų – yra vakcina, pasirinkimas nesiskiepyti yra konkretaus asmens noras rizikuoti savo gyvybe, už kurį negalime reikalauti likusios visuomenės dalies atsakomybės. Ir šitas susitarimas, akivaizdu, eina į pabaigą.
IT galimybės – 18 amžiuje su virusu irgi buvo kovojama karantinu, bet dabar 21 a. – laikas išnaudoti technologines galimybes, kurias pasaulis jau sukūrė.
Greitieji testai – jau yra galimybė pirkti juos dideliais kiekiais, todėl ir testuotis bus galima masiškai.
Emocinė žmonių sveikata labai bloga. Kalbu ne tik apie piktas diskusijas FB – juk kiek nežinome apie situacijas šeimose, kurios veikiančių mokyklų metu bent jau prižiūrimos socialinių darbuotojų, o dabar per zoom kameras turbūt nelabai matome, kas vyksta už uždarų durų.
Daugybė verslų ar net atskirų sektorių kabo ant bankroto ribos. Laikyti juos uždarytus valstybei kainuos milžiniškus pinigus ir dabar, ir paskui, kovojant su liūdnomis pasekmėmis (bedarbystės išmokos, nesumokėti mokesčiai valstybei ir t. t.).
Ir dėl šių, ir dėl kitų žmogiškų priežasčių karantinas nebeveikia taip, kaip veikė jo pradžioje ir kaip norėtų vyriausybė ar visi mes, karantino taisyklių besilaikantys – su tuo turbūt nesiginčys niekas, kitaip jau seniai naujų atvejų skaičius artėtų link nulio. Dabar turime visus blogiausius jo aspektus – žmonių laisvės apribotos, verslai, kultūra, renginiai uždaryti, visiems turėsime mokėti milžiniškas kompensacijas, bedarbystė ir kitos blogosios pasekmės didės, bet virusas ir toliau plinta (žinoma, be karantino, jis greitai nulaužtų mūsų ligonines, bet kad karantinas nebepadeda pasiekti norimo tikslo – irgi akivaizdu).
Socialinio neteisingumo jausmas visuomenėje didelis – maudytis Indijos vandenyne galima, pažiūrėti į Baltijos jūrą – ne. Į gimtąjį miestą nuvažiuoti pas mamą negalima, bet per TV gali matyti renginį su svečiais M.A.M.A., apsimetantį eiline TV laida. Vieni laikosi taisyklių ir toliau tvarkingai nešioja kaukes lauke, būdami tarp žmonių, kiti į instastories kelia privačių vakarėlių nuotraukas, kur nei kaukių, nei atstumų nėra.
Iš kitos pusės, patikrinkite Booking arba Airbnb nakvynes Velykų savaitgaliui Palangoje, suprasite, kad policija tik pristabdo srautus, bet norintys draudimus vis tiek apeina. Ir, tiesą sakant, nežinau, ar tikrai yra blogiau, kad šeima galvos pravėdinimui savaitgaliui nuvyks prie jūros, kur restoranai irgi neveikia, tai būriuotis galima nebent atvirose erdvėse, negu liks savo mieste ir galbūt susitikinės su kitomis šeimomis – uždarose erdvėse, ir todėl tik daug labiau rizikuos vieni kitais.
O kad tokie susitikimai vyksta – niekas nebeslepia, tą rodo ir alkoholio pardavimai. Nors kavinės ir restoranai uždaryti, žmonės tarsi ir turėtų vieni patys sėdėti namie, nesisocializuoti, tačiau alkoholio pardavimai karantino metu ne tik kad nekrito, bet priešingai – išaugo, ir labai ženkliai. Vakarėliai neleidžiami, žmonės vartoja vieni patys gerokai daugiau? Kažin. Greičiausiai privačių vakarėlių tik daugėja, mes tik nematome jų. Tai, kad tai nelegalu, nereiškia, kad to nevyksta (kaip ir su žole, kaip ir su prostitucija, ir t. t. – uždraudimai nepanaikina dalykų, tik sumažina galimybes juos kontroliuoti).
Todėl gal jau laikas pagalvoti, ar ir toliau užgniaužę ekonomiką lauksime tos dienos, kol viruso skaičiukai perlips tą magišką 200 ribą ir artės link nulio (o tokia diena šiemet juk gali ir neateiti), ar įvertinę visas tas aukščiau išvardintas priežastis pradėsime galvoti, kaip iš lėto saugiai išeidinėsime iš pandemijos gniaužtų ne po metų, o po mėnesio ar dviejų.
Matau oponentus – „Ar išprotėjai, viruso atmainos sparčiai plinta, bet kokie atlaisvinimai yra rizikingi!“ Taip, bet viskas rizikinga (ilgas karantinas, bankrutuojantys verslai, depresuojantys piliečiai ir t. t.). O čia turime šansą paieškoti saugių išėjimo iš pandemijos kelių. Imuniteto pasas, kurį Vilnius pasiūlė prieš savaitę, yra vienas iš tokių – ir man pačiam netikėta, kad M.A.M.A. iš esmės įgyvendino pilotinį jo variantą, tik liūdna, kad tai padarė nelegaliai.
Tai vyksta ne tik pas mus – Barselonoje šiąnakt vyko koncertas su 5000 žiūrovų, be jokios socialinės distancijos, bet su testais (iš visų 5000 tik 6 testai prieš koncertą buvo teigiami) ir su kokybiškomis kaukėmis (jas davė koncerto organizatoriai).
Skirtingai nei M.A.M.A., toks renginys turėjo išimtinį leidimą iš Ispanijos sveikatos ministerijos, ir dabar bus atidžiai stebima, kaip baigsis šis eksperimentas. Jei jis nevirs židiniu, tik laiko klausimas, kada tokie renginiai taps šių metų naująja realybe Europoje. Galime tokios sistemos nevadinti Imuniteto pasu, bet iš esmės tiek Barselonoje, tiek vakar Kaune tai ir įvyko (tik vienur legaliai, kitur ne) – pradėti eksperimentai su Imuniteto pasais: t. y., kuriami burbulai piliečiams, kurie arba turi imunitetą, arba sutinka testuotis. Man atrodo, tai neišvengiama šių metų naujoji realybė – vėlgi, dėl tų pačių priežasčių, kurias surašiau.
Mes galime rinktis:
Po ilgos pandemijos kovoti su masinėmis depresijomis ar leisti žmonėms patiems ieškoti emocinio įkvėpimo gamtoje ir prie jūros?
Liepti ir toliau užsidarius namuose žiūrėti TV ir tokiu būdu tenkinti savo kultūros poreikius, ar iš lėto saugiai atvėrinėti kultūros įstaigas testuotiems arba turintiems imunitetą?
Pyktis dėl kiekvieno pusiau legalaus, pusiau nelegalaus renginio kaip vakar M.A.M.A. ir spėlioti, ar tikrai visi dalyviai turėjo testus, ar sureguliuoti tokius renginius taip, kad visi būtume ramūs, kad visi dalyviai juose yra ištestuoti ir saugūs, ir niekas nejaučia socialinės neteisybės, kad vieniems galima, kitiems ne?
Apsimesti, kad virusas neegzistuoja už uždarų durų vykstančiuose vakarėliuose, kurių nematome, ar geriau iškelti juos į ribotą laiką veikiančias lauko kavines, kur kiekvienas praeivis bus ir tas stebėtojas, kaip laikomasi susitartų taisyklių?
Prašysime žmones testuotis, nors tam nesukuriame jokios motyvacijos, ar sukursime jiems priežastis, dėl kurių noras testuotis itin išaugs, todėl ir naujus viruso atvejus mes pastebėsime greičiau?
Mokėsime milijonus dabar uždarytiems verslams, o po jų bankroto – kitus milijonus bedarbio pašalpoms, ar visgi pradėsime svarstyti galimybę leisti jiems saugiai užsidirbti patiems? Nes norinčių mokėti tiems, kuriems lėšų verkiant reikia, yra labai daug.
-
Ant M.A.M.A raudonojo kilimo – išsipusčiusios žvaigždės: žiūrėkite išskirtinės transliacijos įrašą
-
Jurga Mandrijauskaitė: M.A.M.A. apdovanojimai – paralelinė realybė, kurioje įstatymai neegzistuoja?
-
Policija M.A.M.A. apdovanojimus traktuoja kaip televizijos transliaciją: mano, kad dalyviai nesilaikė reikalavimų
Šimtu procentų saugių sprendimų nėra ir nebus, karantinas irgi toks nėra – laikas pripažinti ir pradėti galvoti, kaip su sveika rizika išnaudosime vakcinos ir šiltėjančio oro privalumus kovojant su ilgos pandemijos pasekmėmis – pavargusia visuomene, nykstančiomis darbo vietomis ir merdinčiais atskirais kultūros ar verslo sektoriais. Įžūliuoju būdu, bet M.A.M.A. šias diskusijas tik paspartino, ir ačiū jai bent už tai.
p.s bet nesielkime kaip M.A.M.A. organizatoriai – per Velykas neplatinkime viruso giminėms, nespjaukime į karantino taisykles, kur reikia – nešiokime kaukes ir nesibūriuokime nelegaliai.
pps: pagalvojau, reikia apsidrausti, kad dabartinė opozicija nesinaudotų šiomis mintimis kritikuojant esamą Vyriausybę – tik priminsiu, kad buvusi valdžia spjovė į virusą taip, kad turėjome beveik tragiškas pasekmes, ir laimei, kad dabartinė valdžia sugebėjo skaičius sumažinti n kartų. Jei dabar turėtume Verygą valdžioje, neabejoju, kad spalio–gruodžio chaosas būtų prasitęsęs ilgam.
