Įrašu apie uždaromą desertinę ketvirtadienio vakarą pasidalinta įmonės feisbuko paskyroje.
„Daktaro Deserto“ toks, koks jis buvo pastaruosius trejus su puse metų, nebėra.
Iššūkiai, prasidėję nuo VMVT raginimo keisti pavadinimą ir konceptą, sekė vienas kitą. Nors VMVT galiausiai paliko „daktarą“ ramybėje, o įstaigoje, kiek girdime, prasidėjo daug žadantys pokyčiai (kuo labai džiaugiamės), tai tebuvo duobėto kelio pradžia, iš kurio galiausiai taip ir nebesugebėjome išvairuoti“, – rašė „Daktaro Deserto“ įkūrėjai ir pasidalijo keturiomis priežastimis, kurios privertė imtis tokio žingsnio.
„A! GAMINOME IŠSKIRTINĮ PRODUKTĄ, BET NEGALĖJOME TO SAKYTI
Nors desertuose nenaudojome nė gramo cukraus, teigti, kad desertai be cukraus, negalėjome. Gaminyje turėtų būti mažiau nei 0,5 gramo cukrų, įskaitant ir natūralų žaliavose esantį. Tuo tarpu natūralus nesaldintas jogurtas, varškė ar pienas jau viršys šią ribą ne vieną ir ne du kartus. Tas pats net ir su nesaldžiais vaisiais, riešutais ar net daržovėmis.
Nors mūsų filosofija kardinaliai skyrėsi, stojome į tą pačią eilę su visais tais, kurių produkcija yra „BE PRIDĖTINIŲ CUKRŲ“. O po tokiu užrašu, deja, gali slėptis kad ir gaminys, kurio daugiau nei 50 proc. sudaro cukrūs. Mat jis implikuoja tik tai, kad į gaminį nebuvo pilama cukraus bendrąja prasme, o bet kokie skysti cukraus ir glikeminio indekso broliai žinomi kaip įvairūs klevų sirupai (63 proc. cukraus) ar net medus (82 proc. cukraus) leistini neribotais kiekiais ir gaminys vis tiek vadinsis be pridėtinių cukrų...
B! STIGMA SALDIKLIAMS
„Saldikliai dar blogiau už cukrų“ – tikriausiai šią klišę esate girdėję kiekvienas bent kartą gyvenime. Mes, deja, tuos kartus galbūt galėtume skaičiuoti tūkstančiais.
Čia vėlgi visi gaminiai, saldinti bet kuriais saldikliais, stojasi į bendrą eilę su visais kitais saldikliais. Ir visiškai nesvarbu, ar tai augalinė stevija, ar gamtiniai beržinis ksilitolis ir eritritolis, ar populiarių vaisvandenių gamintojų pamėgtas dėl savo pigumo sintetinis aspartamas. Ir taip bet kokia neigiama informacija apie bet kurį saldiklį nugula į bendrą saldiklių kategoriją „su saldikliais“.
Komiška yra tai, kad į darželinuko gimtadienį galite atsinešti cukrinį tortą, bet ne saldintą stevija, nes VISI saldikliai yra draudžiamųjų sąraše.
Na, bet tokie jau reglamentai, kai nesigilinama konkrečiai, o viskas suplakama į vieną.
C! APSISKAIČIAVOME IR BUVOME APSKAIČIUOTI
„Daktaras Desertas“ gimė iš aistros idėjai. Ne viskas iki galo buvo paskaičiuota, nes ir nelabai buvo ko skaičiuoti – nieko panašaus nebuvo ne tik pas mus, bet ir niekur kitur. Gal ir ne be reikalo, pastebės skeptikai. Ir gal jie bus teisūs.
Visgi, keletoje vietų jaučiamės buvę gudriai apskaičiuoti.
Daug ir sunkiai dirbome, skubėjome, plėtėmės, traukėmės, bandėme suvaldyti kaštus, atrasti savo autentišką ir visus reglamentus atitinkantį būdą išskirti ir tinkamai išpozicionuoti savo produktą. Per skubėjimą neužtektinai įsigilinę prisirašėme bendradarbiavimo sutarčių, kurios, galiausiai paaiškėjo, kad mums patyliukais daro nuostolį.
Kai kurios maisto išvežiojimo kompanijos, kurios atriekia ir taip jau nemažą savo tarpininkavimo procentą, dar labai gudriai pasididina jį skaičiuodamos tarpininkavimo mokestį nuo galutinės sumos jau su PVM ir tada darkart pridėdamos PVM prie savo tarpininkavimo mokesčio. Taigi išeina, kad mokėjome tarpininkavimo procentus ne tik nuo parduodamo gaminio, bet ir nuo PVM sumos. Na, bet viskas legalu, reikia tiktai būti išprususiam tiek, kad įsigilintum į keblius sutarčių „rietimo“ niuansus.
D! NEATLAIKĖME pernai ištisus metus „ŠURMULIAVUSIOS KAINŲ KĖLIMO PASIUTPOLKĖS“, kai tiekėjai kas kelis mėnesius vis keisdavo kainas ir jau, atrodo, be akivaizdžios priežasties, o tiesiog pagavę azartą.
Kai gamintojai skundėsi dėl keliasdešimt centų pabrangusio cukraus, mūsų naudojami saldikliai jau ir šiaip kainavo iki 10kart daugiau nei cukrus.
O ir apskritai, kadangi kūrėme išskirtinį produktą, ieškojome aukštos kokybės, išskirtinės sudėties ir dėl to nepopuliarių gamyboje žaliavų, kurios jau ir šiaip niekada nebuvo pigios.
Kai gamini nišinę „juvelyrinę“ konditeriją, savo kiekiais sudominti didelį Prancūzijos ar Belgijos žaliavų gamintoją nėra taip paprasta. Tada tenka pirkti per atstovavimo teisę turinčius tarpininkus, kurie ir „suvalgo“ ir taip jau ne kosminę mūsų produkcijos maržą (nors galutiniam vartotojui, ypač nebandžiusiam pasigaminti kažko panašaus, gali ir kartais pasirodydavo kitaip)“, – dalijamasi „Daktaro Deserto“ puslapyje.
Kaip rašoma pranešime, prekės ženklą „Daktaras Desertas“ jo įkūrėjai žada plėtoti ir toliau, tik kitaip – bendradarbiaudami su jų vertybes atitinkančios masinės produkcijos gamybos įmonėmis. „Arba perleisdami prekinį ženklą tiems, kas galbūt mato galimybes, kur jų nebesugebame pamatyti mes“, – teigė jie.
Duris užveriančio „Daktaro deserto“ įkūrėjai pridūrė, kad kol kas įmonės produkciją bus galima įsigyti buvusioje jų desertinės vietoje atsidarančioje įmonėje.
