Vilmantas Marcinkevičius priklauso ne tokiai didelei neoekspresionistinės dailės kūrėjų grupei bei yra vienas iš ryškiausių jų atstovų. Jau studijuodamas išsiskyrė savo veržlia, koloristinį temperamentą vargiai sutvardančia tapybos maniera.
Menininkas portretavo Danijos karališkąją šeimą, kūrė Hedeager bažnyčios interjero detales, yra vienas svarbiausių Baltijos tapybos konkursų – „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorius.
Pasigrožėti paroda atvyko daug meno gerbėjų. Renginio akimirkos - galerijoje:
Pasak menotyrininkės Aistės Marijos Grajauskaitės, gaiviai nutapytuose neoekspresionistiškai realistiniuose dailininko kūriniuose skirtumas tarp matymo ir vaizduotės nėra visai aiškus, nes regimi pasakojimai, jų interpretacinės nuotrupos neretai sumontuotos į besiūlę, tikrovėje neįmanomą situaciją ar kompoziciją.
Drobėse menininkas konstruoja neregėtą, kartais mįslingą bei kupiną asmeniškumų pasaulį ir tokiu būdu reflektuoja unikalų kūrybinį suvokimą bei intymumo jauseną. Nesvarbu ką matote – susigūžusį iš baimės berniuką, nenaudojamą karo uniformą ar purpurinį kūną besusiliejantį su kauke – visa tai menininko pasaulio nuotrupos.
"Kiekvienas šioje salėje eksponuojamas tapybos darbas esti keletos kompozicinių ir prasminių matymo modelių, kurie atspindi vienokį ar kitokį tuo metu menininkui svarbų, aktualų santykį su iš oriniu pasauliu ar su vidiniais ego dvasiniais iš gyvenimais, sakytum transcendentine filosofine individo patirtimi", - teigia parodos organizatoriai.
A.Grajauskaitė taip pat atkreipia dėmesį į žaidybišką, iliuzorinį Vilmanto Marcinkevičiaus kūrinių pobūdį.
„Šaukiančios, ryškios spalvos šiuose darbuose veikia lyg įspėjimas apie tai kas gali nutikti, o gal jau ir nutiko. Tačiau, visai kaip gerai surežisuotame magijos pasirodyme, liekame apkvailinti, nes, pasitelkdamas spalvas lyg sirenos garsą, Vilmantas užliūliuoja žiūrovą kolorito melodijoje, taip klaidindamas žvilgsnį bei atitraukdamas dėmesį nuo šiukštaus, kartais net tvaikiai nemalonaus sustabdytos istorijos momento. Arba, kartais atvirkščiai, siekdamas suintensyvinti kūrinio ir pateikiamo naratyvo patyrimą“, - teigia menotyrininkė.
Bežvelgiant į šios parodos visumą, nuojauta, lyg tuoj, čia pat, kažkas nutiks, neapleidžia. Mistifikuoti moters įvaizdžiai veikia lyg pasakose ir legendose išnyrantys įspėjimai apie negandą. Kūnas atlieka pranašystės bei intuicijos lauko funkciją. Nutapytosios ryja paukščius, šaukia ant prieš save esančių, siurbia į save visas pasaulio istorijas arba, prieš pat mus, tampa paukščiais. Šios rodos akyse besitveriančios figū ros ir istorijos, kuriose jos įklimpusios tarsi inkliuzai, tai – baimių, košmarų emocinės tąsos, kurios sukelia tokį patį sapnišką, jei ne paveikesnį į tampos ir skausmo pojūtį.
Dailininkų sąjungos galerijoje duris atvėrė žinomo menininko Vilmanto Marcinkevičiaus naujausių tapybos darbų „Nuojautos kūnai“ paroda.
Pasak menotyrininkės Aistės Marijos Grajauskaitės, gaiviai nutapytuose neoekspresionistiškai realistiniuose dailininko kūriniuose skirtumas tarp matymo ir vaizduotės nėra visai aiškus, nes regimi pasakojimai, jų interpretacinės nuotrupos neretai sumontuotos į besiūlę, tikrovėje neįmanomą situaciją ar kompoziciją.
Marcinkevičiaus darbai, visai kaip gyvenimai ir lietuviškas pavasaris, yra daugiadugniai. Jie net neprašydami įveiklina vaizduotę ir pritraukdami dėmesį pasakoja kažkada kažkur girdėtas, tačiau pamirštas, į užkaborius nustumtas istorijas. Kūryba šiam dailininkui – veikiau takai į tapybos pasakojimą, o ne į jos metmenis.
Paroda Lietuvos Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki balandžio 28 d. Parodos koordinatorė – LDS projektų vadovė, menotyrininkė Alberta Vengrytė
Paroda yra Dailininkų sąjungos galerijos ir Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis. Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
