Viena iš tokių istorijų tapo aštrus įžanginis pasisakymas prieš pat festivalio atidarymo filmą. „Su vyru kartu gyvename jau 20 metų. Visada buvo smurto, bet praeitą savaitę jis mane dvi dienas laikė uždaręs kambaryje ir mušė. Jūs suprantat, grįždavo iš darbo, atrakindavo duris ir spardydavo. Tada atėjęs dar reikalaudavo atlikti žmonos pareigas, po kurių užrakindavo ir vėl išeidavo. Viskas, noriu skirtis. Nors aišku, nelabai noriu. Noriu, kad pasikeistų, bet po tų dviejų dienų – abejoju“, – festivalio atidarymo ceremonijos metu savo pirmosios teisinės konsultacijos praktikos prisiminimu dalinosi kalbą pasakyti pakviesta viena iš organizacijos „Ribologija“ įkūrėjų – Rugilė Butkevičiūtė.
Rugilės papasakotą istoriją sekė dar kelios panašios – prasidėjo festivalio atidarymo filmas. „Žiūrėk, ką per tave padariau“, – tarsi pirštu į nusikaltimo vietą bedė režisierės Coco Schrijber dokumentika. Joje trys moterys dalijasi prisiminimais apie savo mirusius vyrus, o kartu ir prisiminimais, kaip juos nužudė – jos mėgino išsivaduoti iš smurtinių santykių. Viena šio dokumentinio filmo veikėja sako neturėjusi kitos išeities, nes kitu atveju jos smurtaujantis vyras būtų nužudęs ją.
„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo smurto šeimoje miršta daugiau moterų nei karuose. Per metus nužudoma daugiau nei 30 tūkst. moterų. Kodėl turime tiek daug dokumentikos apie karus ir tiek mažai – apie šį karą? „Žiūrėk, ką per tave padariau“ – štai ta dokumentika“, – apie savo filmą „Žiūrėk, ką per tave padariau“ sako režisierė Coco Schrijber.
„Galbūt tai – pats nepatogiausias šių metų festivalio filmas, nes smurtas prieš moteris yra labai arti mūsų visų. Šokiruoja ir kasdienės istorijos Lietuvoje – smurto mastai šalyje atitinka pasaulinį vidurkį, t.y. smurtą per savo gyvenimą patiria kas trečia moteris. 8 iš 10-ies dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys, iš jų beveik 80 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio. Nepaisant to, Lietuva tebelieka tarp tų kelių ES šalių, dar vis neratifikavusių Stambulo konvencijos, kuri įpareigoja šalyje sukurti veiksmingą smurto prevencijos strategiją. Tebūna šis filmas mums dar vienas priminimas nedelsti“, – pabrėžia „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.
Pasibaigus filmui, susimąstę festivalio atidarymo renginio svečiai, tarp kurių buvo ir nemažai politikų, buvo išlydėti su dovanomis – kiekvienas galėjo iš vakaro išsinešti Stambulo konvencijos kopiją.
„Nepatogus kinas“ spalio 12-29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 230-yje miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai beveik visus filmus galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje sau patogiu metu.
10-yje teminių programų „Nepatogus kinas“ žiūrovą kalbins daugybe klausimų: apie mūsų santykius su kūnu, planetos būklę, skirtingus meilės veidus, nusikaltimus žmonijai, savęs paieškas ir kt. Tačiau vien filmais „Nepatogus kinas“ neapsiribos – pirmą kartą Lietuvoje festivalio metu bus pristatyta išplėstinės realybės (XR) programa „NK-Interactive“. Žiūrovai turės išskirtinę progą patirti ryškiausius, plačiai įvertintus pastarųjų metų XR kūrinius: virtualios realybės filmus, žaidimus, video instaliacijas.
Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Užsienio reikalų ministerija, Vilniaus miestas.
