Išpuoštose teatro erdvėse jiems pirmiesiems buvo pristatyta „115 metų senumo naujiena“ – nauja produktų linija, pavadinta pirmuoju „Kalnapilio“ daryklos pavadinimu „Bergschlösschen“ ir įkvėpta senųjų Aludarių krašto receptų. Specialiai sudarytas šventės meniu abejingais nepaliko net išrankiausių gurmanų.
„Šie metai mums jubiliejiniai: Panevėžyje įsikūrusi alaus darykla mini 115-uosius nenutrūkstamos aludarystės metus. Pažymint šią sukaktį, pristatyta išskirtinė produktų linija, kuria mes pasakojame savo ilgametę istoriją“, – renginio metu sakė bendrovės generalinis direktorius Marijus Kirstukas.
Renginį vedė Agnė Grigaliūnienė ir aludaris Ričardas Barakūnas. Teatro erdves dekoravo Mantas Petruškevičius.
Tarp gastronominio renginio svečių buvo galima sutikti Kariną Stungytę, Robertą Kalinkiną, Tadą ir Liuciną Rimgailas, Rimą Šapauską, Viktoriją Jakučinskaitę, Neringą Zeleniūtę, Eglę Skrolytę, Mantą Petruškevičių, Saugirdą Vaitulionį, Andrių Užkalnį, Laurą Vagonę ir kitus žinomus žmones.
Ypatingai progai kurtą fortepijono, perkusijos ir vokalo kompiliaciją tema „115 metų senumo naujiena“ atliko pianistas Vytis Smolskas ir charizmatiškoji dainininkė Giedrė Kilčiauskienė. Muzikinė staigmena apjungė lietuvių liaudies dainas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Nina Simone kūrybą.
„115 metų senumo naujienos“ pristatyme 15min svečių pasiteiravo apie jų asmenines, nostalgiją keliančias relikvijas, kurias jie saugo namuose.
Verslininkė Liucina Rimgailė: „Namuose saugau indus ir stalo įrankius, kuriuos padovanojo močiutė. Pavyzdžiui, krištolines taures ir sidabrinius šaukštelius. Kiek leis galimybės, tiek ir saugosiu – ranka nekyla išmesti. Tai buvo močiutės dovana... Šaukštelių komplektą gavo visos šeimos moterys, eina iš kartos į kartą. O taurės... Močiutės dėka ir gimė mano meilė krištolui. Labai myliu jos dovanotą komplektą, nors kelios taurės jau sudužo. Ir taures, ir įrankius naudojame praktiškai, nebūtinai per šventes. Manau, tai reikia ne tik saugoti, bet ir džiaugtis.“
Dizaineris Robertas Kalinkinas: „Namuose turiu daug įvairių nostalgiją keliančių daiktų. Kartu su žmona esame sendaikčių mylėtojai. Namuose turime daug senų knygų, rakandų – lempų, šviestuvų, žvakidžių... Bet mūsų namai nėra „Čili kaimas“ – tuos daiktus surenkame ir saugome. Gal ir per daug jau jų yra... Kam išmesti daiktą, kuris turi vertę? Pavyzdžiui, turiu tokią spausdinimo mašinėlę, kuri, jei neklystu, net sušaudyta. Vadinasi, karo metu į ją pataikė kulka. Kaip išmesti? Žmonės gal ja gyvybes saugojusius laiškus rašė, gal žydus gelbėjo... Tą mašinėlę pirkome sendaikčių turguje. O kartais daiktus gelbėjame. Gyvename Antakalnyje, kartais matome, kaip žmonės kraustosi ir jau tuoj kažką išmes. Mes juos sustabdome, paklausiame, ar galime priglausti, ir gauname.“
Laidų vedėjas Žygimantas Stakėnas: „Man visus senus daiktus sunku išmesti. Gal tai iš tėčio paveldėjau? Žmona pyksta... Nuo vaikystės saugau tokią pipirų dėžutę. Jai gal jau virš 20 metų yra. Kai kažką pipirinu, vis prisimenu vaikystę. Kai buvau vaikas, ją turėjo tėvai. O vėliau kažkaip atsirado pas mane.“
Modelis Simona Starkutė: „Daiktų nekaupiu, nebent saugau nuotraukas. Man jos – prisiminimas. Kelios nuotraukos įrėmintos, pastatytos prie lovos. Tai tos, kurios man svarbios. Jose – aš su geriausiomis draugėmis, su kuriomis kartu užaugome. Tai paauglystės laikai... Su tomis merginomis draugauju nuo vaikystės. Dėl to taip brangu.“
