Kurti „D9: Artsy Office“ buvo pakviesta architektų studija „IMPLMNT architects“. Kaip gimė šis biuro-galerijos projektas, pasakoja „Lewben Art Foundation“ įkūrėjai, kolekcininkai Vilius ir Rita Kavaliauskai, architektai Aurimas Syrusas ir Greta Šidlauskaitė bei „Lewben Art Foundation“ direktorė Ugnė Bužinskaitė.
Kodėl sugalvojote įsikurti šiame sename pastate? Juk prieš tai Jūsų verslas ir dalis „Lewben Art Foundation“ kolekcijos buvo įkurdinta kardinaliai kitokioje erdvėje, viename iš Vilniaus dangoraižių.
V.Kavaliauskas: Seniai ieškojome patalpų, kuriose galėtume ir sutalpinti visas susijusias įmones, ir įveiklinti tuos meno kūrinius, kurie iki šiol buvo saugomi saugykloje. Mus papirko pastato istorinė dalis, taip pat didžiulis atriumas, kuriame matėme didesnes skulptūras bei instaliacijas.
Pastato savininkams pasiūlius įsikurti šioje erdvėje, iš karto gimė idėja ir užduotis architektams – atviras, švarus, muziejinis interjeras, kurio išskirtinumas būtų meno kūriniai. Dizaino idėjos tikslas buvo išsaugoti atidengtą senosios dalies tapybą, o naujo priestato zoną padaryti lengvą, švarią, skaidrią, prie jos priderinti šiuolaikinius meno kūrinius.
Rita, ar buvo netikėtų atradimų, kai susipažinote su šiuo pastatu ir jo istorija?
R.Kavaliauskienė: Didelių netikėtumų nebuvo, pastato istoriją žinojome prieš įsikeldami, bet senoji sienų ir lubų tapyba buvo atradimas. Taip pat didžiulis asmeninis atradimas – kad laikui bėgant tos pačios patalpos gali pasirodyti visiškai kitaip. Šį namą mes jau apžiūrinėjome prieš kokius šešerius metus, bet tada patalpos atrodė netinkamos, o prieš dvejus metus jas pamačiau dar kitaip ir supratome, kad būtent to ir ieškome. Pastato nuomos sutartį pasirašėme 2022 m. ir iškart pradėjome įsikūrimo darbus.
1880 m. pastatytą namą architektas V.Polozovas suprojektavo kaip gyvenamąjį, tuomet jis buvo vieno aukšto. 1912 m., ten gyvenant garsiam gydytojui Andriui Domaševičui, pristatytas antrasis ir jame įkurta ginekologijos klinika. 1920–1927 m. čia gyveno ir dr. Jonas Basanavičius. 1940 m. namas buvo nacionalizuotas, jame įsikūrė teismas. Savininkams namas grąžintas tik 1994 m. 1999 m. vidiniame kieme pastatytas trapecijos formos priestatas. Taigi galima įsivaizduoti, kiek skirtingų veiklų čia vyko ir koks įvairus buvo gyvenimas.
Koks didžiausias iššūkis buvo architektams, dirbant su paveldu ir naujųjų šeimininkų poreikiais?
A.Syrusas: Jau pats užsakovų sumanymas suderinti meno ir darbo erdves diktuoja tam tikrą koncepciją, todėl ir kūrėme meno namus, skirtus darbui. Interjero idėją padiktavo pastato struktūra ir istorija. Pastatas yra iš dviejų korpusų: vienas – lietuviškojo moderno [secesijos] paveldas, su daug autentiškų polichrominės tapybos, lipdinių ir kitų elementų, kitas – nepriklausomybės pradžioje statytas priestatas, įdomus savo centrine erdve – atriumu su įstiklintu stogu.
Todėl interjeras sąlygiškai padalintas į dvi dalis ir yra lyg dviejų charakterių, tipologiškai tinkančių menui eksponuoti. Senajai pastato daliai priskyrėme įvaizdžio kodą „muziejus“ ir atvėrėme tikrus nenudailintus istorinius sluoksnius, o naująją dalį galima pavadinti galerija – tai sterili, balta, taisyklinga erdvė, kurioje dominuoja meno kūriniai.
G. Šidlauskaitė: Turbūt didžiausias iššūkis ir tikslas buvo senojoje dalyje išlaikyti pastato istorijos tikrumą – atskleisti ir įprasminti originalius jos sluoksnius ir suderinti santykį su šiuolaikinio meno eksponatais. Naujoje dalyje pasitiko ir nemažai techninių iššūkių, visuomet iškylančių norint pasiekti idėjos grynumą. Rekonstruojamame pastate nėra labai lengva išsaugoti erdvių tvarkingumą, švarumą, o čia sumanymas ir buvo būtent toks: minimalizuoti erdvės charakteringumą, kad pirmame plane būtų šiuolaikinis menas ir čia dirbantys žmonės.
Ugne, šiame pastate įkurdinta „Lewben Art Foundation“ meno kolekcija, apimanti per 1500 kūrinių. Čia eksponuojate daugiau nei 170, tai nedidelė kolekcijos dalis. Kokiu principu atsirinkote darbus?
U.Bužinskaitė: Skaičiuojama, kad pasauliniai muziejai dažniausiai eksponuoja tik iki 5 proc. savo kolekcijos. Be abejo, mūsiškė nėra tokia didelė, kaip pasaulinių muziejų, bet didžioji dalis tikrai nuolat saugoma saugykloje. Šio biuro-muziejaus erdvėse norėjome eksponuoti vienus geriausių savo kūrinių. Žinoma, kartais riboja galimybės (dydžiai, svoriai, per siauros durys ir pan.). Dėl kai kurių kūrinių iškart gavome galerijų ir menininkų užklausų, ar paskolintume tarptautiniams muziejams. Tad, vos įsikūrę, jau svarstome, kuo pakeisti kai kuriuos eksponuojamus darbus. Tam tikroms šių didžiulių erdvių sienoms ar kitoms vietoms kūrinius rinkomės ir įsigijome specialiai.
Ar yra ekspoziciją siejanti mintis? Kokią žinutę jie siunčia?
U.Bužinskaitė: Nors čia ne tik biuras, bet ir jame įkurta ekspozicija, be abejonės, tai nėra profesionalus muziejus, kuriame vyksta kuruojamos parodos. Vis dėlto, pradėję rengti ekspoziciją, turėjome kuratorinę mintį atspindėti tai, kas yra „Lewben Art Foundation“ kolekcija – šiuolaikinė, jauna, tarptautinė, atliepianti šiandienos pasaulio aktualijas, reaguojanti į šiuolaikinio meno tendencijas. Tad čia galime pamatyti aktualiausią Lietuvos šiuolaikinę tapybą, fotografiją, Lietuvai Venecijos bienalėje atstovavusius menininkus, jaunus, bet pasaulinę meno rinką užkariaujančius šiuolaikinius užsienio menininkus ir, be abejo, pasaulines šiuolaikinio meno žvaigždes.
Norime, kad ne tik parodų lankytojai, bet ir mūsų verslo įmonių kolegos keltų klausimus, diskutuotų apie šiuolaikinį meną ir augtų kartu su mumis kaip būsimi kitų meno institucijų ir, žinoma, būsimo „Lewben Art Foundation“ meno centro Bernardinų gatvėje lankytojai.
Kokie kūriniai tapo šios ekspozicijos vinimi?
U.Bužinskaitė: Įsivaizdavome, kad greičiausiai tai bus didžiausia erdvė – atriumas su skulptūrų ekspozicija. Tačiau, įsikūrus žmonėms, atsiskleidžia visiškai neplanuotų aspektų – pavyzdžiui, „instagramiškausiu“, daugiausia interaktyvumo sulaukiančiu kūriniu tapo virtuvėje eksponuojamas įspūdingo dydžio Jolantos Kyzikaitės tapybos darbas.
Kaip reaguoja kolegos, apsupti daugybės skirtingų kūrinių? Ar nebuvo, kad kažkas nelabai norėjo dirbti šalia vieno ar kito darbo? Vis dėlto menas visada skleidžia ir energinį krūvį.
V.Kavaliauskas: Dauguma į darbą meno aplinkoje reaguoja labai pozityviai. Žinoma, yra asmeniškumų, vienas ar kitas kūrinys tikrai gali nepatikti. Meno kūrinių išdėstymą kuravau aš su kolegėmis iš „Lewben Art Foundation“, todėl tai kruopščiai apgalvota, nes tikslas – atskleisti dabartinę kolekciją ir papuošti biuro patalpas. Ne visi tai mato ir ne visada įvertina. Esame gana griežti interjero dizainui ir meno kūrinių išdėstymui, juk muziejuje taip pat niekas nekeičia jų vietos pagal žiūrovo pageidavimą. Tačiau tikrai padarėme išimčių, kai konkretus darbas kažkam labai nepatiko.
R.Kavaliauskienė: Meno kūriniai yra biuro išskirtinumas, bet kolegoms stengiamės sukurti ir patogumą. Įrengėme didžiulę virtuvę, erdvų ir patogų atriumą tiek poilsiui, tiek darbui ar neformaliems susitikimams su svečiais, vietas dviračiams, elektromobiliams. Dar planuojame sporto arba poilsio zoną. Pastatas – ne naujai pastatytas, taigi buvome įspausti į tam tikrus rėmus. Pavyzdžiui, čia nėra daug vietų automobiliams, langai nėra dideli, kas lemia ir apšvietimo iššūkius. Bet tai senamiestis, turintis savų privalumų – ypatingą aurą, energiją, aplinką, žmones. Norime sukurti namų aplinką, skaidrumo, atvirumo, bendradarbystės atmosferą, dėl to yra daug bendrų ir atvirų erdvių.
„D9: Artsy Office“ ateityje bus atviras tik Jūsų svečiams ar ir platesnei auditorijai?
R.Kavaliauskienė: Žinoma, bus atviras Vilniaus bendruomenei ir svečiams, tik reikės išankstinės registracijos. Tai bus savotiška Bernardinų gatvės patalpų, kuriose įsikūręs mūsų „Lewben Art Foundation“ meno fondas, tąsa. Taip pat kai kuriomis progomis rengsime atvirų durų dienas. Šiemet dalyvaujame ir programoje „Open House“. Kolegos aktyviai įsitraukė savanoriauti aprodant ir pasitinkant svečius mūsų namuose.