„Būtų galima ilgai kalbėti, bet pirmiausiai – tikrasis menas prasideda tada, kai pradeda kūnu bėgioti šiurpuliukai. Ta muzika, jos dermė, tie netikėti posūkiai nepalieka abejingų, o kai pabaigoje viskas pradėjo skiemenuotis į tą žodį, kurį mes žinome nuo pat mažumės iki pat paskutinės savo gyvavimo akimirkos – be abejo, sunku likti nesusijaudinus. Manau, tai didelis nuopelnas nuostabių mūsų kūrėjų, atlikėjų, ir mūsų gerbiamo Vlado Bagdono, nors negalėčiau išskirti nė vieno. Visi susiliejo į tą nuostabų ansamblį ir sukūrė stebuklą, kurį, kaip aš dabar išgirdau, per artimiausius keletą metų matome paskutinįkart. Man nesinori šio žodžio priimti ir susitaikyti... Tokie kūriniai paprasčiausiai nemirtini. Jie gyvuoja visada, kol gyvuos Lietuva“, – atlikėjus sveikino prezidentas.
Spektaklyje susibūrė išskirtinė kūrybinė grupė bei žiūrovų pamilti aktoriai ir atlikėjai: Vladas Bagdonas, Monika Marija, Mantas Jankavičius, Jovita Vaškevičiūtė, Rokas Laureckis, Martynas Žukauskas, Saulius Vasiliauskis ir valstybinio ansamblio „Lietuva“ atlikėjai. Tie, kas neturėjo progos išvysti „Mažvydo“, buvo darkart kviečiami atvykti, o po spektaklio viešoje erdvėje negailėjo padėkų.
„Sunku kalbėti, tokio jautrumo kūrinys! Nuostabus, įkvepiantis, pilnas gyvenimo vertybių, su dėmesio vertu siužetu. Lietuvių karta grįžo, grįžta ir grįš prie Mažvydo „Katekizmo“ tekstų, dėkodama pirmos knygos autoriui Martynui Mažvydui, lietuvybės šaukliui Justino Marcinkevičiui. Ačiū už galimybę mėgautis solistų ir choro balsų, šokio, vizualizacijų ir scenografijos derme“, – patirtomis emocijomis iš publikos dalinosi Giedrė, Laura, Jūratė ir kiti.
Stebisi ir istorikai: kas toliau?
Sceninio „Mažvydo“ pastatymo atvyko pasižiūrėti istorikai prof. dr. (HP) Alfredas Bumblauskas, dr. Barbara Stankiewicz ir dr. Dalia Strimaitytė.
„Man didžiausia prasmė ir intriga – kaip elgsis „Lietuva“, jeigu kalbėtume apie tolimesnius istorinius projektus. Kas dar būtų epiniai stulpai Lietuvos kultūroje? Mažvydas, būsimoji muzikinė drama apie Emiliją Pliaterytę. O kas šalia to, kaip susidėlios kūrybinė panorama, kas toliau bus statoma? Svarstau matydamas visas šias ansamblio ir vadovės Editos ambicijas“, – pasakoja A. Bumblauskas, rudenį kartu su B.Stankiewicz dalyvavęs ansamblio organizuotoje diskusijoje „Emilija Pliaterytė. Istorija tęsiasi“.
„Patiko visa finalinė scena, kur skiemenuoja „Lie-tu-va“. Labai dažnai prisimenu savo paskaitose šių laikų politikus, kurie supainiojo skiemenis. Taip simboliška, kad mes praėjus 500 metų dar nelabai nutolę esam nuo Mažvydo skiemenavimo. Tokia civilizacinio raštingumo prasme, per tuos visus kampus. Ką mums reiškia Prūsija, protestantizmas? Ką reiškia katalikybė, pagonybė? O raštas, koks raštas – lietuviškas, rusėniškas, lotyniškas? Mes dar neturime koncepcijos, todėl bet koks meninis sprendimas, bandymas tą perskaityti, mano atrodo, prasmingas ir įdomus“, – toliau pasakoja profesorius.
Istorikai atkreipia dėmesį, kaip muzikinis spektaklis „Mažvydas“ jungia istoriją ir poeziją, realius faktus ir kūrybos laisvę.
„Man iš viso spektaklio labiausiai patiko dviejų „brolių“ scena (Mažvydo sūnaus ir posūnio – aut. past.), tos frazės „Imkit mane ir skaitykit“ su atkartojimu ir aidu. Sakyčiau, viena gražiausių kada nors mano matytų scenų, kai kalbame apie lietuvių kalbą ir raštiją. Tikrai paliko įspūdį“, – su kolegomis diskutuoja D.Strimaitytė, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vadovė, istorijos mokslų daktarė.
„Galima diskutuoti, ar tikrai reikia tokio Mažvydo sudramatinimo, bet čia reikėtų klausti Just. Marcinkevičiaus, kuriuo seka scenarijaus autorius Arnas Ališauskas“, – pastebi A.Bumblauskas.
Šiuolaikiškai prikelti scenoje pasididžiavimo vertą šalies istoriją – šiandieninio ansamblio „Lietuva“ esmė. Toliau numatomi dar didesni istoriniai projektai – jubiliejinis Baltijos kelio 35-mečio koncertas Katedros aikštėje, o rudenį didžiausiose šalies arenose įvyks muzikinės dramos „Emilija“ premjera, kurioje pirmąją Lietuvos ir Lenkijos kapitonę E.Pliaterytę įkūnys garsioji Monika Liu.
Kūrėjų ir istorikų sinergija
Operai scenarijų ir libretą parašęs Arnas Ališauskas atskleidžia, kiek arti istorinės asmenybės teko kurti, gilinantis ne tik į Just. Marcinkevičiaus dramą, bet ir į pačią Mažvydo istoriją.
„Iki premjeros nežinojau ir tik kalbėdamasis su senosios literatūros istorikais išsiaiškinau, kad visą „Mažvydo“ ir Mažvydo meilės istoriją, Lietuvoje paliktos moters ir sūnaus istoriją Just.Marcinkevičius sukūrė pats. Šaltiniai suteikia ne per daugiausiai informacijos apie M.Mažvydo gyvenimą, ypač asmeninį, apie periodą tarp Vilniaus ir Ragainės, ir mūsų sąmonėje suformuotas įvaizdis, pirmosios knygos sukūrimo kontekstas smarkiai paveiktas būtent Jus. Marcinkevičiaus matymo, jo dramos.
Į klausimą, kiek arti istorinės Martyno Mažvydo asmenybės buvo Just. Marcinkevičius, galutinai niekas neatsakys. Bet labai aiškus kitas dalykas: kurdamas savo pasakojimą, poetas labai disciplinuotai laikėsi istorinės logikos, istorinės tiesos. Bent jau iki šiol neteko skaityti, kad Just. Marcinkevičiaus dramose yra momentų, prieštaraujančių istorijos faktams ar M. Mažvydo biografijai. Nebūtinai buvo būtent taip, kaip užrašė poetas, bet ir taip galėjo būti“, – sako A.Ališauskas.
„Gyvenimas man dosnus, ir už tai mintyse dažnai jam dėkoju. Džiaugiuosi, kad visoje mano kūrybinių projektų gausoje, o jų per 25-erius metus buvo daug ir visokių, vis atsirasdavo ir tebeatsiranda vietos spektakliams ir miuziklams. „Mažvydas“ įspūdingas reginys akims ir ausims, primenantis mums visiems svarbius ir fundamentalius dalykus – žmogiškumą, ištikimybę, lojalumą, kovą už gyvenimą, savo įsitikinimus ir prasmę. Čia mes skatinami nebijoti priimti sudėtingų vertybinių sprendimų, išlikti savimi bet kokiomis sąlygomis. Man šios temos artimos, aš jas perleidžiu per save, jaučiu ir išjaučiu. Todėl būti šio miuziklo dalimi, atnešti šitas žinutes iki žiūrovo, būti įrankiu ir tarpininku man yra dvigubas džiaugsmas ir didelė prasmė“, – po užbaigto turo džiaugiasi vienas iš solistų Mantas Jankavičius, įkūnijantis Mažvydo sūnų Kasparą.
Koliažinėje operoje Martyną Mažvydą įkūnijo V.Bagdonas ir Giedrius Arbačiauskas pakaitomis, Mažvydo mylimąją Mariją –M.Marija ir Dovilė Kazonaitė pakaitomis, Mažvydo posūnį Kristupą – R.Laureckis, o Mažvydo žmonos Benignos vaidmenį – operos primadonos J.Vaškevičiūtė ir Joana Gedmintaitė pakaitomis. Vienuolis inkvizitorius – Martynas Žukauskas, liuteronų kunigas ir Mažvydo pusbrolis Vilentas – Saulius Vasiliauskis. Kitus spektaklio vaidmenis atliko muzikinės dramos sumanytojai, organizatoriai ir atlikėjai – valstybinis ansamblis „Lietuva“.
Koliažinės operos režisierius – Kęstutis Jakštas. Operai tekstą, artimą Just. Marcinkevičiaus kūrybai, parašė A. Ališauskas. Operos scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius. Spektaklio kompozitorius – Jonas Jurkūnas, dirigentas – Egidijus Kaveckas, choreografė – Aušra Krasauskaitė, kostiumų dailininkė – Olga Filatova-Kontrimienė, projekcijų dailininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Audrius Jankauskas.
Projekto globėjas – Prezidentas Valdas Adamkus. Premjera buvo skirta Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui ir Just. Marcinkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms.
