700 metų Vilniaus gimtadienio proga „Tartle“ pakvietė pasimatymą su buvusiu, įsivaizduotu, esamu ir galbūt būsimu Vilniumi, kurio savitumai parodoje atskleidžiami ir per istorinės LDK sostinės praeities eksponatus, ir per šiuolaikybėje sukurtus meninius projektus bei dailės kūrinius.
Tuo tikslu „Tartle“ publikai atvėrė daugiau nei 200 eksponatų, tarp jų – tapybos ir grafikos darbai, skulptūriniai projektai, fotografijos, miesto planai, smulkieji spaudiniai, auksakalių dirbiniai, istoriniai dokumentai ir kiti artefaktai, apimantys XV–XXI a. Kelis eksponatus šiai proginei parodai taip pat skolino Vilniaus dailės akademijos muziejus, menotyrininkė Elona Lubytė ir skulptorius Mindaugas Navakas.
Jau tradicine miesto švente tapusiame renginyje kaip ir kasmet lankės gausus būrys kviestinių svečių: Giedrė Žickytė, Rimvydas Petrauskas, Artūras Zuokas, Edmundas Jakilaitis su žmona, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Šarūnas Birutis, Olga Zimanaitė, Faina Kukliansky, Asta Meschino, Aivaras Čičelis, Laima Lavaste, Ole Terje Horperstad, Darius Žakaitis, Marius Skuodis, Rasa ir Arūnas Starkai, Marius Jovaiša ir kiti. Į renginį atvyko ir ką tik vestuves atšventę Visvaldas Matijošaitis su žmona Loreta.
Atidarymo akimirkos – fotogalerijoje:
Ir ankstyviausi Vilniaus vaizdai
Plati chronologinė parodos imtis leis pamatyti vienus pirmųjų spausdintų imaginacinių Vilniaus vaizdų iš renesansinių kronikų bei atlasų. Tarp jų ir vaizdas su Vilniaus panorama iš puošniausia XV a. knyga laikomos „Niurnbergo kronikos“ (1493). Parodoje – ir kitokios vaizduotės apraiškos – kviečiama nusikelti į vėlyvąjį sovietmetį ir susipažinti su Mindaugo Navako postmodernistiniais projektais, skirtais Vilniaus viešosioms erdvėms.
Visgi chronologinio naratyvo parodoje atsisakoma pasiūlant lankytojui per skirtingus laiko pavidalus pajusti ir Vilniaus sąlygiškumą bei jo fragmentuotą istoriją, primenančią iš vilniečių ir paties miesto gyvenimo mikropasakojimų sudarytą kaleidoskopą.
Pirmosios erdvės parodoje skirtos konkrečiam Vilniaus laikui, kurį galima įrodyti daiktais, dokumentais, fotografijomis, žemėlapiais – nuo tradicinių laiko įvaizdžių, tokių kaip laikrodis ar ankstyvieji Vilniuje išleisti kalendoriai, iki Vilniuje praleistą laiką menančių XIX a. pab.–XX a. I p. suvenyrų.
Eksponuojami ir meno kūriniai, laikomi meistrystės bei technikos šedevrais
Unikalus ir itin retas šios parodos eksponatas – XVII a. Vilniuje dirbusio meistro Jakobo Gierkės sukurtas stalo laikrodis. Vokietis J. Gierkė minimas tarp žymiausių LDK laikrodininkų, o jo kūriniai laikomi meistrystės, technikos ir dailės šedevrais. Iki šių dienų išliko keliolika šio meistro sukurtų laikrodžių, vos trys jų yra žinomi Lietuvoje.
Gretimoje erdvėje siūloma pasigrožėti sustabdyto laiko estetika – fotografų Juozapo Čechavičiaus, brolių Mirono ir Leono Butkovskių XIX a. Vilniumi bei Jano Bulhako jau XX a. dokumentuotu žvilgsniu į laikui nepavaldžias ikonines Vilniaus vietas – Aušros Vartus, Katedrą, Gedimino pilies bokštą.
Parodoje taip pat galima apžiūrėti XX a. Vilniaus planus, kuriuose atsispindi miesto politinės priklausomybės kaita. Dokumentuotam laikui likus užnugaryje, lankytoją pasitinka fragmentuota, XV–XX a. 2-ąją pusę aprėpianti, menininkų akimis pamatyta Vilniaus realybė ir vaizduotė. Viena
parodos erdvių skirta laisvalaikio Vilniuje temai, domimasi, kur ir kaip pramogavo įvairiataučio ir daugiakonfesio Vilniaus gyventojai bei miesto svečiai. Iš laisvojo laiko žengiama į suvaržytą – besąlygišką, distopinį, kurį atsveria gretimoje salėje esantys sąlyginio, utopinio, įsivaizduoto Vilniaus reginiai.
Paskutinėje parodos dalyje lankytojas išlaisvinamas nuo bet kokio naratyvo ir patenka į tokį Vilnių, kuris pažįstamas visiems ir niekad nesikeičia: nesvarbu ar karo, ar maro, ar svajonių laiku, metų sezonai kartojasi, šis ciklas niekur nedingsta ir tampa ta vienintele duotybe. Didžiojoje salėje eksponuojami XIX a. pab.–XX a. sukurti Vilniaus miestovaizdžiai, čia šalia mažiau žinomų autorių žiūrovai ras ir tapybos meistrų – Vincento Gečo, Bronislovo Jamonto, Leono Katino, Vinco Kisarausko, Edvardo Mato Riomerio, Vincento Slendzinskio, Leopoldo Surgailio, Jono Švažo, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos paveikslus.
Paroda – ne tik muziejuje
Verta paminėti, jog paroda „Vilniaus laikas“ keliasi ir į pagrindinę Užupio gatvę. Dalį tapybos kūrinių praeiviai gali apžiūrėti ir „Tartle“ muziejaus languose. Juose – būtent per langus žvelgiant sukurti mūsų dailės klasikų paveikslai. Taip pat siūloma pamatyti žymaus fotografo Stanislovo Filiberto Fleury XIX–XX a. sandūroje darytą nuotrauką, kurioje užfiksuotas užupiečių kasdienybės vaizdas ir pastatas, kuriame įsikūręs „Tartle“. Apie languose regimus meno kūrinus gatvės praeiviai galės daugiau sužinoti užsukę į „Tartle“ internetinį puslapį.
Architektūriniai parodos sprendimai
Kuriant parodos vizualinį identitetą buvo bendradarbiauta su vienu ryškiausių Lietuvos skulptorių, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Vladu Urbanavičiumi. Be architektūrinių sprendimų, lankytojai turės galimybę pamatyti ir kontraversiškosios „Krantinės arkos“ originalųjį projektą.
Ši paroda, tai parodų diptiko dalis, tad tęsta buvo ne tik Vilniaus tema, bet siektas ir architektūrinis ekspozicijos tęstinumas ir tvarumas. Naujosios parodos tvari architektūra sukurta pernaudojant parodoje „Vilnius amžinai. Dailės kūrinių ir vadovų po miestą dialogas“ (kuratorė Laima Laučkaitė) naudotas medžiagas.
Kaip sakė Mikalojus Vorobjovas – vienas talentingiausių Lietuvos meno istorikų, tyrinėjęs ir Vilnių, „tai miestas, turįs istorinę atmintį ir gyvenąs ne vien plokščiu šios dienos gyvenimu; tai miestas, kur laikas yra daugialypis ir daugiamatis, nes praeitis čia įaugusi į dabartį“. Kviečiame tuo įsitikinti.
Parodos lankymas prasidės birželio 5 d. Paroda veiks iki kitų metų gegužės.
