Violeta Jurkonienė-Sati: dabar labiausiai myliu vaikus (papildyta balandžio 2 d.)

Tamsūs drabužiai, juodi vešlūs juosmenį siekiantys plaukai – nuo jos sklindančios sunkiai paaiškinamos šviesios energijos priešybė. Akyse – ramybė. Nepaprasta jose įžvelgti ieškojimus, vidines audras, kurių Violetos Jurkonienės-Sati (33) gyvenime nestinga.
Violeta Jurkonienė-Sati
Violeta Jurkonienė-Sati / Gedmanto Kropio nuotr.

Kaip dueto „Agama“ vokalistė, itin sėkmingai pasirodžiusi „Eurovizijos“ atrankoje, kur pačios parašyta daina pelnė ketvirtąją vietą ir LATGA-A prizą už kūrybinius ieškojimus bei originalumą, ji gerbėjams garsiai priminė apie save. Galbūt muzikos Sati gyvenime netrukus bus daugiau, nes didieji jos kūriniai – sūnūs Arijas ir Ąžuolas – jau ūgtelėję.

„Myliu mamytę“, – spalvotomis kreidelėmis išraitytas užrašas ant specialios lentos virtuvėje. Taip savo jausmus išreiškė puspenktų metų Ąžuolas. Aštuonerių su puse Arijui vieną raidę nutrynus, mažėlis timpteli lūpą: „Juk čia – mamytei!“ Bet tą pačią sekundę liaujasi pykti. Patikina, kad raides pažįsta, ir tuoj pat didžioji „M“ atsiranda, kur buvusi. „Aš tik išdykauju“, – šypteli tęsdamas balsius ir taip vaikiškai koketuodamas. Antraklasis Arijas ne mažiau už brolį nori dėmesio. Prigludęs mamai prie šono ruošia namų darbus. „O kur gyvena šamas? Kūdroje?“ – pasigirsta, kai vos tik pabandome užsiplepėti. „O varnėnas? Gal inkile?“ – vėl klausia, pakrapšto akinius, į kurių stiklus remiasi neįtikėtinai ilgos blakstienos – tokios, kaip jo mamos.

Ąžuolas ima siausti ir rodo, kokius kūlversčius moka. Brolis meta sąsiuvinius, prisideda prie jo. Jaukus stilingas butas Antakalnyje virsta rimtų kovų lauku. Kažkas krinta, bilda. Broliai apsistumdo. Eina skųstis mamai. Prašo išvirti ryžių. Vienam – su uogiene, kitam – su sviestu ir krapais. Paauglystėje tapusi vegetare, nuo aštuoniolikos panirusi į vedų išmintį, ji gyvena pagal šį mokymą ir vaikams taip pat nesiūlo mėsos.

Auginti sūnus – šiandien didžiausias Sati darbas, kurį ji atlieka su begaline meile ir atsidavimu. Kiek laiko lieka, tenka kūrybai. Ir apmąstymams apie pasaulį, laikinumą, žmonių prigimtį, savo ego griovimą, meilę, aistrą, prisirišimą, poelgius. Viską ji nori apgalvoti, pati sau paaiškinti, o ko nesupranta, ieško atsakymų vedų filosofijoje. Kai pernai rudenį subyrėjo jos ir vyro Liudo santuoka, klausimų liko. Ir labai skaudžių. Bet šią temą gurkšnodamos arbatą stengėmės apeiti.

Nesuprantu, kaip su judriais berniukais išlaikai tokius idealiai švarius ir tvarkingus namus.

Draugai klausdavo: „Tau kas nors tvarko namus? Kaskart ir interjeras kitoks, ir viskas blizga.“ Paaugęs Arijukas sakydavo: „Tai kad ji dirba naktimis.“ Taip ir būdavo, nes norėdavau, kad vaikai atsibustų tvarkinguose namuose. Dieną rūpindavausi jais, o naktį tvarkydavausi, kad ryte nors dešimt minučių būtų gražu.
Prie tvarkos nuo mažens mane pratino mama. Ir tėtis, kol dar gyveno su mumis. Pamenu, man galvą išplovęs kaip princesei plaukus šukuoja, nagus lakuoja. Ir gėles mylėti iš jų išmokau. Kol nueidavome iki močiutės, pievas apskindavome. Paaugusi dariau tą patį. Klaipėdoje iš mokyklos užsukdavau į mamos darbą. Ji pasakodavo: „Laukiu laukiu, kol mergaitė ateis, o ji pievoje apie gėles šoka.“ Rankos nuo pienių rudos, bet suknelė ir pėdkelnės – švarutėlės.
Taip pat ir namuose. Geriau penktadienį ir šeštadienį su mama vėliau nueidavome miegoti, bet namus išblizgindavome. Kosmetinį savo buto devynaukštyje remontą gal kas pusmetį darydavome.

Kada tėtis jus paliko?

Man buvo treji, kai jis, išplaukęs į jūrą, pasiliko Vokietijoje. Galima sakyti, pabėgo. Laisvai mokėjo angliškai, dirbo „Laisvosios Europos“ žurnalistu. Su mama susirašinėjo laiškais. Retkarčiais mums paskambindavo, atsiųsdavo siuntinių, todėl anksti įpratau prie gražių drabužėlių. Jau kokie penkeri metai tėtis gyvena Šri Lankoje. Taip ir nebuvau jo aplankyti.
Užtat su mama esame labai artimos, nors, kai gyvenome kartu, visko būdavo. Mama baigė muzikos mokyklą, grojo smuiku, dainavo Arvydo Paltino ansamblyje.

Maniau, tie, kurie atrado Dievą, – truputį skystablauzdžiai, jiems reikia, kad kas nors gyvenime nurodinėtų.

Tėčio ilgėdavaisi?

Prisimenu, karjeros pradžioje, kai žavėjausi šokių muzika ir prisistatydavau Violette, norėjau dainuoti tik angliškai. Lietuvių kalba, atrodė, neskamba taip. O angliškai galima visus „makaronus“ – „wouw, wouai“ – išraityti. Dabar manau, anglų kalbą rinkausi gal todėl, kad tėčio labai ilgėjausi. Kai dar jis su mumis gyveno, namuose abu kalbėdavomės angliškai, su mama – lietuviškai. Lankiau rusų darželį, kad iškart tris kalbas mokėčiau. Kai tėtis pabėgo, angliškai su manimi kalbėtis bandė mama, bet vaidinau, kad negirdžiu... Sakiau, lauksiu, kol tėtis grįš. Mama, aišku, įsižeidė. Nes žinojo, kad tėtis negrįš... Man labai dėl to skaudėjo.

Scenoje tu nuo 1991-ųjų. Jau beveik veteranė!

Su pertraukomis juk! Nenurašykit manęs į pensininkes.

Kaip iš kiek patrakusios dainininkės Violette, vėliau – Crazy Violete, tapai romia svaigalų, mėsos, žuvų, kiaušinių atsisakiusia Sati?

1995 metais susidomėjau vedų išmintimi. Iki tol niekuo netikėjau. Žiūrėjau į viską per mokslinę prizmę, bet ji vis neatrodė iki galo logiška. Iš pradžių Dievo buvimą neigiau. Net jei kur knygoje rasdavau jį minint, pieštuku nubraukdavau. Maniau, tie, kurie atrado Dievą, – truputį skystablauzdžiai, jiems reikia, kad kas nors gyvenime nurodinėtų.
Paskui, kai skaičiau vedų knygas, vis kartojosi: „Aukščiausias Dievo asmuo, aukščiausias Dievo asmuo...“ Tie žodžiai taip ėdė! Tarsi norisi juos atmesti, bet kartu visiškai aišku, kad to taip reikia, taip ilgai ieškota! Šiandien daug dalykų man atrodo aiškūs, bet suprantu, kad dar daugiau atsakymų nežinau. Tai, ką žinau, – tik dalelė pradžios. Perprasti visą išmintį ir filosofiją būtų gyvenimo darbas.

Išleidai keturis albumus, dėl stipraus balso (akcijoje „Gerklė 2000“ laimėjo parodžiusi 95,8 decibelo vokalą) patekai į Lietuvos rekordų knygą, gali dainuoti ir operiniu stiliumi, ir spiegti lyg vaikas, tave gyrė Vokietijos kritikai, muzikinė televizija „Viva“. Atrodė, tuoj tuoj prasidės skrydis, bet vis prapuldavai.

Gal nesugebėdavau rasti tinkamų prodiuserių ir su jais sutarti? Aišku, ir asmeniniai dalykai labai užgesindavo. Spaudoje vis būdavo antraščių: „Sati sugrįžimas“, nors nei grįždavau, nei ką. Kai žurnalistai klausdavo, kokie planai, sakydavau, kad po metų ar pusės žadame albumą. Bet prodiuseriai ne visada sugebėdavo perteikti mano muzikos emociją, stilių. Užtat ir noriu viską daryti pati. Turi jausti, kaip daina skambės. Nes kitas gali sumanymą pasukti ne į tą pusę. Prašai, kad daina turėtų būti meditacinė, o padaro tokią... „apsirūkiusiems“. Vienintelis Tomas Žilinskas–Tapana, su kuriuo ir susibūrėme į duetą „Agama“, mokėjo mano mintis ir jausmus perteikti idealiai. Mes pažįstami jau dvylika metų, bet dirbame drauge neseniai.

Nenorėjau leisti bet kokių albumų. Vienas toks, „Meilės paslaptis“, 2004–aisiais „iš reikalo“ išėjo, nes atsirado dainų. Turėjau padaryti, kaip leidėjai norėjo, užtat būdavo gėda užeiti į parduotuvę, kai dainos skambėdavo. Sakė, kad to reikia Lietuvai... Žmonės mėgsta tokią muziką kaip greitąjį maistą. Vis dėlto, manau, lietuviai nori ne tik sveiko maisto, kokybiško darbo, bendravimo, renginių, bet ir geros muzikos. Nereikia jiems kišti šlamšto.

Po „Meilės paslapties“ nebuvo jokio albumo. Tik vaikai. Iš pradžių kankinausi: reikia dainuoti, dainuoti... Paskui paklausiau savęs, ar noriu koncertuoti, ar būti su vaikais? Iškart žinojau, kad jų neatiduosiu auklėms. Maniau, geriau visiškai jiems atsiduosiu. O grįžti galėsiu vėliau. Mano muzika – ne tokia, kurią atlikti reikia turint gražų, jauną, standų kūną. Galėčiau dainuodama ir už širmos stovėti.

Savo muzika stengiuosi ne kokią naują stilistiką atnešti, o priminti archajišką. Po atrankos į „Euroviziją“ pusfinalio kai kurie akcentavo, kad scenoje turėčiau atsimerkti. Pažiūrėjau įrašą: gal atmerktos akys ir gerai, bet dainos jausmas nebe tas. Kita energija. Mano muzika – ne tokia, kurią norėčiau parduoti. Siekiu, kad žmonės matytų ne gundančius žvilgsnius, kostiumėlius (to reikia komercinėms popdainoms), o jaustų vibraciją, kurią perduodu.

Mano muzika – ne tokia, kurią norėčiau parduoti. Siekiu, kad žmonės matytų ne gundančius žvilgsnius, kostiumėlius (to reikia komercinėms popdainoms), o jaustų vibraciją, kurią perduodu.

Kokių spalvų gyvenimui suteikė motinystė?

Vaikai parodo mūsų minusus, kantrybės ribas. Kol jų nebuvo, save idealizavau: būsiu nereali mama! Iki gimstant kūdikiui juk negalvoji, kad reikės per naktį nešioti sergantį. Kai kuris serga, man skauda labiau nei jam – bandau pajusti, suprasti, kaip jaučiasi. Juk pats, kol visai mažutėlis, negali tiksliai pasakyti, kas negerai.

Kai išgirstu, jog kokia moteris neleidžia vaiko į darželį, lyg ir turėčiau džiaugtis, bet suklūstu. Būti namuose su vaiku be nuolatinės pagalbos yra beprotiškai sunku. Ramiai negali net nueiti į dušą. Iš mašinos pasiėmusi nešynę ir vieną, ir kitą sūnų ten nešdavausi. Baisu, kad nepaspringtų. Įtampa, kad neišgirsi, kai verks. Gyveni nebe savo mintimis. Smegenys veikia tik taip: sirgs – nesirgs? Darys – nedarys? Valgė – nevalgė? „Stogas ima važiuoti“ juodai. Juk stresas – 24 valandas per parą. Vieną vaikelį maitinau pusantrų metų, kitą – metus ir mėnesį. Išvargina žiauri priklausomybė, kai esi nuolat dirbantis pieno fabrikėlis, negali atsitraukti. Bet tas turi ir žavesio...

Galvoju, kad geriau gimdyti vyresniems, kai jau turi gyvenimo patirties, išminties. Gali į visa tai atsiremti, kad sunkųjį laikotarpį išgyventum. Į daug ką žiūri pragmatiškai, šiek tiek filosofiškai, nebėra poreikio kažkur lėkti. Nežinau, kaip jaunutės mamos susitvarko.
Žinoma, moteris moteriai nelygu. Kitai norisi daryti karjerą, pakanka su aukle dieną praleidusius vaikučius matyti vakarais. O man norėjosi girdėti, stebėti kiekvieną sūnų žingsnį, žinoti jų mintis, atvirai kalbėtis. Gal esu per didelė egoistė, kad nenoriu jų su niekuo dalytis?

Stengiuosi nevaržyti vaikų laisvės, netramdyti charakterių, nenustatyti griežtų taisyklių. Juk vaikas – taip pat pagarbos verta asmenybė.
Kai sūnūs paaugo, galiu sakyti, kad jau esu faina mamytė. Motinystė – didžiulis džiaugsmas, bet kartais norisi pabūti tiesiog savimi, ne tik mama. Kai nebeaugi, nebeturi ką vaikams duoti. Nemažai laiko jaučiau, kad to, ką sukaupiau – dvasinę patirtį, išmintį, jau neturiu. Tas šulinys išsemtas, norisi kuo nors sielą pamaitinti.

Esi iš tų, kurie gali būti vieni?

Žinoma! Gal dėl to, kad esu vienturtė. Aišku, „užsidepresuoju“ savo filosofinėse analizėse. Bet vienatvės poreikis – didžiulis. Vienatvėje gali kurti. O kai esi su kuo nors, irgi džiaugsmas, bet ta energija kitokia. Kartais pagalvoju, kad gal man geriausia būti vienai?.. Stipriai per save jaučiu pasaulio tėkmę, energiją, kuri kartais nebetelpa viduje, veržiasi įvairiomis formomis...
Kai grįžta namo vaikai, viskas į vietas sustoja.

Ar bus sunku vėl ką nors pamilti?

Dabar labiausiai myliu sūnus. Žinoma, vaikai į pasaulį ateina iš dviejų žmonių, tad ir jiems, ir tėvams geriausia, kai visa šeima drauge, kai yra visuma.
Kartais nubundu ir pagalvoju: ar man visa tai vyksta? Gal sapnuoju? Pajuntu tokią gyvenimo iliuziją, laikinumą. Lyg ir pamokų jau turėjau daug. Lyg ir dar mažoka, kad viską suvokčiau...


Tai įdomu

  • „Kam man reikėjo „Eurovizijos“? Norėjau pažiūrėti, ar yra daugiau žmonių, kuriems tokia muzika artima. Smagu: sulaukiau puikių atsiliepimų, pagyrimo, jog parodėme, kokia yra tikra muzika. Ypač gera, kai taip sako jaunimas. Gal užsiauginsime klausytoją?“ – svarsto Sati.
  • Sati atliekama world stiliaus muzika sulaukia vis daugiau dėmesio. Kai kam kliūva, kad net „Eurovizijos“ konkursui ji ir dueto partneris Tapana pasirinko dainą „Field of Kings“ nesuprantama sanskrito kalba. „Bet juk mūsų muzika ir nėra skirta dainuoti užstalėje. Svarbu energija, nuotaika, emocija, ne teksto paprastumas“, – sako dainininkė.
     

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis