Atsimenu, kai vykau į vieną rytų šalį, ir visos ten pabuvusios draugės gal mėnesį mane tam ruošė. Apie tai, kad aš savyje turiu viską, dėl ko toje šalyje vyrai gatvėse šoks ant manęs. Tiesiog net neįsibėgėję!
Nes aš – stora ir blondinė. Jos mane mokė, kaip juos priversti „atšokti“. Į tą kelionę važiavau su draugu, kurį labai myliu, o jis... mylėjo vyrus. Gražus kaip modelis ir tikras kaip draugas. Aš jį perspėjau, kad jis, atradęs visas savyje esamas vyriškumo apraiškas, turės mane ginti nuo tabūno išbadėjusių patinų.
Tai štai, jūsų žiniai, apturėjau visišką fiasko!
Tai štai, jūsų žiniai, apturėjau visišką fiasko! Visų žvilgsniai (ypač vyrų!) krisdavo pirmiausia į mano draugą, o tada į mane. Pamatę 120 kilogramų prispaustų peroksidine galva, jie visi vėl atsisukdavo į mano draugą su žvilgsniu, kuris reiškė „Tau kas su galva, bachūras?!“ Nė vienas! Ar girdite?! Nė vienas nieko nepasiūlė ir nepaprašė! Išskyrus kelis prekeivius, kurie rusiškai pavadino mane gražuole, nes norėjo, kad iš jų nupirkčiau kažkokią nesąmonę!
Bet aš į tai reaguodavau taip, lyg man ant galvos būtų užpylę karštą arbatą. Nes puikiai iš jų veidų mačiau kaip jie meluoja, kai sakydavo: „Ei, krasavica?“
Dar buvo kažkoks pabandymas turistinėje kelionėje, kai sublogavus, teko atsidurti pas vietinį daktariuką, kuris nemokėjo mano kalbos, o aš jo.
Nemaniau, kad turiu nusirengti iki pusės, jei kažką ne tokio suvalgiau ir man dėl to bloga. Tylomis tampiausi su tuo senuku, kai jis bandė mano marškinėlius užtempti aukštyn. Jis senas, aš stipri.
Tylia, lietuviška jėga nugalėjau aš. Ir jis, atsidūsėjęs, buvo priverstas tikrinti širdį man nenusirengus. Įtariau, kad čia lyg ir negerai tas jo veiksmas, bet kur tu svetimoj šaly rasi priekabiavimo teisėjus? O gal tai normalus dalykas toje šalyje tikrinti nuogą kūną, kai skauda skrandį?
Gyvenime supratau daug tiesų, bet vieną išmokau mintinai – geriausia gynyba yra puolimas. Buvau tuo metu pirmakursė ir Vilniuje iki išnaktų užtrukau pas draugę. Kaukšiu susigūžusi naktinėmis senamiesčio gatvelėmis ir pamatau, kaip kitoje gatvės pusėje, vinguriuoja du įkaušę diedai. Ir staiga jie sustingsta pamatę mane ir tiesiu taikymu per gatvę šauna į mano pusę.
Staiga, turbūt iš baimės, lyg žaibas į galvą kala mintis.
Atrodo abu agresyviai, dideli, ir matau, kad nusiteikę ne į pasimatymą mane pakviesti ir paklausti, kiek dabar valandų. Supratau savo padėties beviltiškumą ir kad pagalbos iš niekur nesulauksiu. Ir staiga, turbūt iš baimės, lyg žaibas į galvą kala mintis. Pasileidžiu bėgti... link jų.
Pripuolu su tokiu džiaugsmu, lyg būčiau pamačiusi šimtą metų nematytus giminaičius. Greitakalbe šaudau žodžiais, kaip aš džiaugiuosi juos išvydusi. Kad aplink tiek banditų, o aš taip bijau pareit namo. O jie atrodo tokie patikimi ir vyriški ir tai, kad aš juos sutikau – galbūt nuostabiausias dalykas, įvykęs mano gyvenime.
Niekada nepamiršiu jų pasimetusių veidų ir kaip aš, pakibusi jiems ant parankių, kojomis nesiekdama žemės, parstipsėjau iki namų. Kai jie bučiavo mano drebančias rankas, aš tylomis meldžiausi ir dėkojau Dievui, kuris mane apdovanojo trumpom kojom, apvaliu kūnu ir aštriu liežuviu.
Dėkojau Dievui, kuris mane apdovanojo trumpom kojom, apvaliu kūnu ir aštriu liežuviu.
Kuris net dabar kartais padeda. Kai vienas bjaurus diedas vis mane sutikęs akimis „rydavo“ krūtinę ir nueidamas vis žnybteldavo ją. Jaučiausi šlykščiai. Pajutau, kad jį susitikusi jau dengiuosi iš baimės, kryžiuodama rankas. O tada supykau. Ant savęs. Kad leidžiu su savim taip elgtis.
Sugriebiau kelnių turinį, kur kažkas turėtų būti, ir pasukau iš visų jėgų pagal laikrodžio rodyklę.
Eilinį kartą, kai jis man kepštelėjo, lyg norėtų patikrinti, kiek sveria mano viena krūtis, aš sugriebiau kelnių turinį, kur kažkas turėtų būti, ir pasukau iš visų jėgų pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis pritūpė, aš ramiai jam pasakiau, kad jis drąsiai gali su moterimis eiti į pirtį, nes jo kelnės tuščios. Ar man reikia pridurti, kad jis mane dabar ratu apeina?
Tačiau aš tikrai esu laiminga, kad išvengiau baisios lemties, kai tave žemina savo padėtimi pasinaudodamas patinas, o tu negali pasipriešinti.
Aš turiu senų laikų draugę. Likusios prabangos likučius. Buvusi gražuolė, talentinga ir protinga mergina, šiandien yra visuomenės atstumta prasigėrusi, niekam nereikalinga, neįgali moteris.
Ji man papasakojo kraupią istoriją.
Po trisdešimt metų, būdama neblaivi, ji man papasakojo kraupią istoriją, kaip ją, jauną specialistę, atvykusią dirbti į teatrą, prievartaudavo to teatro žymiausias aktorius. Ji pasakojo, o aš šiurpau. Tikėjau ir netikėjau. Galvojau, ar čia girtuoklės painios fantazijos, norint pateisinti savo gėrimą, ar teisybė?
Klausiau, kodėl ji tylėjo. O ji verkdama sakė, kad buvo baisi gėda ir ja niekas nebūtų patikėjęs. Ji taip ir nesukūrė šeimos ir savo nuoskaudą iki šiol skandina alkoholyje. O ypač tada, kai pamato tą žmogų televizijos ekrane. Kaip jis yra gerbiamas ir šlovinamas. Nes dabar jau per vėlu apie tai kalbėti, o jos gyvenimas ir taip sužlugdytas.
Nemiegojau visą naktį po tos išpažinties. Galvojau. Ką daryčiau jos vietoje? Nežinau... Bet turbūt netylėčiau. Nežinau kaip, bet sugalvočiau kokį būdą, kaip šitam gyvuliui pareikšti, kad su niekuo šitaip nedera elgtis.
Kartais net gailiuosi, kad nieks prie manęs normaliai nepriekabiavo. Nes aš tai sugebėčiau pakovoti už save ir už tas, kurios to negali. Aš taip pakovočiau ir taip visi apie tai sužinotų, kad daugiau nė vienas nebelįstų prie svetimos moters! Bet tai kodėl niekas prie manęs nelenda?
Na kas manyje ne taip, kad niekas prie manęs nepriekabiauja? Net moterys?
