Apie tai, koks baisus pasaulis ir žmonės, aš tyliu. Nes turiu apie ką tylėti. Nes gyvenu su senučiu aklu tėčiu. O manęs laukia operacija ir niekas nesutinka mėnesį jo prižiūrėti. Nes jis nesutinka, kad į namus ateitų jo prižiūrėti. Ir kad mes sutarėme, jog mėnesį jis pabus socialinių paslaugų centre. Kol pasveiksiu. Nes esu viena ir daugiau neturim jokių artimų, kurie turėtų laiko jį paslaugyti.
Tame centre bus žmonių, su kuriais galės pabendrauti, o nebūti uždarytam kaip kaliniui. Kad man būtų ramiau ir kas dešimt minučių nereiktų jam skambinti. Kad nesulaukus atsiliepiant, nepulti į neviltį ir blaškytis ieškant pagalbos.
Aš tyliu. Nes pareina sąžinė. Kojomis išspirdama duris. Žiūrėdama į akis. Ir tyliai klausdama, kaip aš, vienturtė duktė, galiu taip elgtis su senu tėvu? Ir nesvarbu, kad tik mėnesiui. Ir niekam nerūpi, kad nebegaliu to pakelti.
Visuomenės pasmerkimas man nesvarbus. Seniai išmokau gyventi nekreipdama į tai dėmesio. Bet vat sąžinė?
Myliu aš tą savo linksmą, smagų tėvuką. Labai myliu. Bet ar turiu atsisakyti savo gyvenimo? Iš visur griūdama skubu namo. Nei pas draugus, nei į šventes nesugebu nuvykti. Todėl, kad po poros valandų sąžinė pradeda spardyti sėdimąją, ir paknopstom lekiu namo. Nes aklas žmogus, ieškodamas durų į pasaulį, namus paverčia vieta, kurioje, atrodo, rausėsi koks dešimt nusikaltėlių. Kai naktį sugrįžusi supranti, kad iš tikro niekas nedingo, bet vis tiek apsiverki. Ir tvarkai iki paryčių, kad kitą naktį vėl tą patį pakartotum.
Kaimynė susižavėjusi man kažkada pasakojo apie mergaitę, kuri prižiūrėjo pataluose gulinčią savo mamą. „Mergaitei“ jau suėjo penkiasdešimt metų. Nei vyro, nei vaikų. Tik kasdienis mamos vartymas nuo vieno šono ant kito. Stipri širdis šioje žemėje ją išlaikė iki beveik devyniasdešimt metų. Ir gyvena dabar pasaulyje vieniša, nuo vartymų sulankstytu stuburu moteriškė, kuri net draugų neturi. Nes prižiūrėdama mamą visiškai neturėjo savo gyvenimo. Nes nieks nenori bendrauti su žmogumi, kurio gyvenime pagrindinė kalba sukasi apie mamos sveikatą. Kelios kaimynės vis ją iki šiol pagiria, kad nieks taip mamytės nebūtų prižiūrėjęs.
O aš mąstau, ar žmogus turi atsisakyti savo gyvenimo, kad padėtų kitam oriai iš jo išeiti?
Aš kasdien mokausi kantrybės. Nuo ryto iki vakaro. Kartais viena koja lipu ant kitos, kad nepratrūkčiau. Nes mes abu su tėčiu gyvenam kituose lygmenyse. Mūsų pasauliai skamba kitom melodijom. Jam mano kai kurie darbai yra nereikalingi ir nereikšmingi, o man jo problemos yra smulkios ir juokingos.
Kartais užverčiu galvą į dangų ir pro sukąstus dantis iškošiu tiems, kurie galėtų mane girdėti: „Už kąąą?“
Tačiau apsisuku ir toliau gyvenu. Suprasdama, kad jo buvimas šalia mane moko kantrybės ir atjautos. Kad jo požiūris į pasaulį yra tikresnis nei mano plastmasiniai šou. Kad jis nebemeluoja, nes nebeturi dėl ko. Kad jis, būdamas su manimi, man padeda atsakyti į savo būties šioje žemėje klausimus. Kad man padeda pažaboti savo ego. Viską suprantu. Tik... Kodėl kartais būna taip sunku? Kai nebegali pakelti to švino luito. O aplink nėra kas tau padeda?
Kodėl kartais būna taip sunku?
Kaip išlaviruoti tame amžiname klausime – kaip geriau?
Mano vaikai, mėgstantys juodąjį humorą, pašpilkuoja mane, kad, jei senelis gyvens tiek, kiek jo mama (kurią aš irgi daug metų prižiūrėjau), tai į šokius jau galėsiu eiti septyniasdešimt penkerių metų.
Ir kuo tolyn, tuo labyn suprantu, kad nenoriu. Nenoriu savęs užkrauti senatvėje vaikams. Nes puikiai žinau, kokio esu charakterio ir kad jis kuo tolyn, tuo darysis sunkesnis. Ir todėl dažnai mintyse pasimeldžiu: „Prašau apsaugoti mano vaikus nuo manęs senatvėje.“
Ir taip pamažu, žingsnis po žingsnio, artėju prie tos minutės, kai ateis laikas. Kad pasirodžius vaikams būti šiltai apsirengus ir išsitraukus iš po lovos jų vaikiškas rogutes, su šypsena pasakyti: „Aš pasiruošusi.“
Todėl ir sakau – nekirskit miškų. Nes kur tada mus reiks išvežt?
