O aš kažkodėl abejoju, kad man, pasiekusiai devintą dešimtį, rūpės koks bus mano įdegis toje vietoje, kur baigiasi nugara. Bet turbūt kiekvienam savo. Taigi gulim abu ramumoje ir kiekvienas savaip susirinkinėjam vitamino D trupinius.
Ir iš tolo išgirstu. Atplerpia. Lyg į savo laidotuves. Mašiniukas, visu dugnu braukdamas per gilias kaimo keliuko provėžas. Ir tęsdamas kelionę su žolių kuokštu iš apačios. Tarytum puoštųsi artėjančioms Žolinėms. O mašinos išmetamųjų dujų vamzdis taip braukia per žemę, kad atrodo, jog jam skauda. Nes jei neskaudėtų, šitaip neriaumotų.
Ir kai jis sustoja šalia mūsų, vos neįvirtęs į vandenį, suprantu kad jam dar skauda ir dėl tų žmonių, kuriuos atvežė. O jis atvežė du žaliūkus vyriukus. Vienas su telefonu, o kitas tik su apatiniu trikotažu, ant kurio centro puikuojasi delfinas. Tas, kur su delfinu, puola į vandenį ir išmeta kokių 30 žodžių tiradą apie tai, kaip nusekęs vanduo. Ir iš tų 30 žodžių – 25 keiksmažodžiai. Atrodo, kad jam neužtenka vandens savo delfinui nupraust. Bet tas, kur su telefonu, pranoksta savo bičiulį. Besirengdamas tvarko spalvoto metalo pridavimo reikalus ir išmeta tokią laviną keiksmų, kad mano rankos susigniaužia į kumštį.
Kad nekalbėčiau. Kad tylėčiau. Nes pamačiusi tas geltono metalo (ale auksas) grandines ant kaklo, suprantu, kad per vėlu. Kalbėti, mokyti. Nes tokiomis grandinėmis babytė savo šunį rišdavo prie būdos, nes tas kai nutrūkdavo, pridarydavo bėdų. Visada tokiose situacijose neištverdavau nepareiškusi savo nuomonės. Tačiau kažkodėl pagalvojau apie iš mano kiemo pavogtas dvi mašinas, apie ramų sekmadienį, apie mano nuotaiką ir apie tai, kaip šitie „birbagalviai“ tik trumpai bus šalia manęs.
Tyliu, bet jaučiu, kaip pradeda rangytis buvęs draugovininkas. Mano tėtis visada buvo už tvarką ir tiesą. Visur ir visada. Todėl pradedu nerimauti. Ir ne veltui.
Staiga aklas senolis pakelia galvą ir šauna kažkur į dangų apie tai, kad norėtų sužinoti, kokiu tikslu jie čia atvyko. Ar maudytis, ar tik pasikeikti?
Tačiau telefoninis reikalų tvarkytojas nesupranta, kad čia skirta jam, todėl toliau mėtosi savo žodžiais – rupūžėmis. Aš tyliai į ausį pradedu tėčio prašyti, kad pakentėtų. Dėl manęs. Kad mes tik susigadinsim nuotaiką, o nieko nepakeisim. Dejuodamas iš nevilties jis paklūsta. Nes žinau, kad jei tik matytų, tai jis juos ir priluptų.
Buvau teisi. Neilgai trukus jie išplerpia palikę tokį keistą jausmą. Lyg savo keiksmažodžiais būtų pripylę mazuto į vandenį ir suteršę aplinką. Tėtis atsidūsta ir pradeda klausinėti, kaip jie atrodė ir iš kur jie. Nedaug tegaliu pasakyti. Todėl tėtis ir sako, kad gal geriau būtų su jų tėvais pakalbėti ir paklausti, kas jų gyvenime atsitiko, kad va tokie išėjo vaikai.
Keiksmažodis viešumoje lyg ir pradeda atgauti savo gerą vardą. Reabilituojasi. Nors, iš kitos pusės, jis niekad ir neturėjo gero vardo. Juk ne veltui ir vaikams sakome, kad tai yra negražus žodis ir jo negalima sakyti. Žodis, bet negražus. Nes bet koks žodis yra svarbus. Kartą vienas žmogelis, norėdamas užtvirtinti svarbą to, ką sako, savo vaikui pasakė, kad jis duoda žodį. Vaikas tėčio paklausė, o kokį žodį jis jam duos?
Televizijoje ne kartą pajutom, ką reiškia išsprūdęs keiksmažodis. Kai išgirsti, pasimeti, apsidairai ir pajunti svetimą gėdą. Tačiau dar labiau pajunta tas, kas jį ištarė. Savo kailiu pajunta. Kai kitą dieną jam pasako, kad jis jau bedarbis. Ir tik už vieną žodį, kuris reiškia moters profesiją – suteikti trumpalaikę laimę svetimiems vyrams.
Tačiau pastebėjau keistą dalyką. Jei viešai susikeikia moteris – jai panieka visuotinė ir išmetimas iš darbo. O jei vyras, tai kažkaip įspūdžiai nueina per liaudį lengva forma – „Ar vakar matei, kaip tas pasakė?“.
Psichologai ar dar kažkas nustatė, kad keiksmažodžiai padeda išleisti įtampą. Ne veltui Japonijoje gali užsisakyti savo nekenčiamo žmogaus pripučiamą lėlę. Kad vakare besikeikdamas galėtum jį gnaibyti, mušti ir atsikeršyti už patirtas nuoskaudas. Kad išleistum įtampą ir rytoj vėl galėtum šypsotis savo skriaudikui. Be pykčio. Nes negali nieko pakeisti realiam gyvenime.
Aš meluočiau, jei sakyčiau, kad nesikeikiu. Keikiuosi ir dažniau nei pati to norėčiau. Ir dėl to man gėda. Tai panašiai kaip rūkantis netoleruoja, kai šalia kažkas rūko.
Bandau save suvaldyti ir nesakyti to, ką išgirdusi iš kitų lūpų krūpteliu. Plius šalia tėtis, kuris niekada nesikeikia. Bet jei ir susikeikia, tai jo tokie juokingi senoviniai žodžiai, kad net nesuprasi, kad tai keiksmažodžiai. Suprantu tik vieną – keiksmažodžiai buvo ir bus. Čia jau niekur nedingsi. Bet tas blogas, negražus žodis turi būti ne viešas. Jis skirtas sau, kad niekas negirdėtų. Bet kad tau būtų lengviau. Po to. Kai jį ištarsi. Nes iki šiol, kai išgirstu viešą „pyst“, nuo to žodžio krentu lyg pakirsta kulkos. Ir nieko negaliu su savim padaryti. Tik gulėti kaip negyva.
