Nežinau. Bet kad taip su dainomis, su laužais, su vandeniu, su vainikais per upes ir gražiais, blaiviais žmonėmis, tai nė karto neteko. Esu girdėjusi iš žmonių, kurie Latvijoje atšventė vasaros lygiadienio šventę, kad tai buvo kažkas nerealaus. Su laivais upėse, patrankos šūviais ir šimtais dainuojančių bei šokančių žmonių.
Beveik kaip per mūsų dainų šventes.
O mano likimas mane nugrūda ten, kur nei tautiškumo, nei šventiškumo, nei prasmės. Viso to nei su žiburiu nerasi. Nebekalbant apie paparčio žiedą.
Tiesiog arba būnu tos šventės dalyvis, arba ne. Bet nuo to esmė nesikeičia. Kažkas dainuoja, nors nelabai dainuojasi. Kažkas jų klauso, nors nelabai klausosi. Kažkas šoka, bet greičiau strapalioja ant nelygiai nupjautos žolės. Kažkas į juos žiūri, nes tai yra mama, baba ir senelis. Nes jiems gražu į vaiką žiūrėti.
O visi kiti duoda ratus aplink aikštę. Eina ciūgliais vieni paskui kitus, spausdami rankas, žiūrėdami viens į kitą kaip žiūrovai teatre per didžiąją pertrauką fojė. Na, tie, kurie neturi pinigų. O tie, kurie turi, tie būna teatro bufete. O čia irgi panašiai kursuoja. Nuo šašlykų iki alaus, nuo ledų iki kiniškų žaislų ir atgal. Susitikimai su žmonėmis ir pokalbiai, kurių pradžia tokia pat pas visus: „Na? Ką jūs?...“
O tada organizatoriai garsiai šaukia: kurgi dingo Jonai? Iki tol jų net nereikėjo, o čia staiga atsibudo! Nes, matote, ąžuolų vainikai, kuriuose nėra net užuominos apie ąžuolus, jau baigia nuleipti. Ir į aikštę griūdamas išlervoja Jonų Jonas, kuris švęsti pradėjo kokiais 1994 metais. Ir neturėjo jėgų sustoti.
Tada jauna mamytė atveža vežimėlyje mažą Jonuką, kuris paskęsta žalumynų gausoje ir pradeda šaukti iš baimės, nes nebemato nei mamos, nei dangaus. Nedrąsiai ateina dar viena Janytė, kuri pati beveik su savo skaistybės vainiku nuolankiai nulenkia galvą prieš tradicijas. Dar keli vainikai laukia savo galvų, kol vienas Jonų Jono draugas išmaskatuoja pasiimti savo garbės minutės. Visa minia pradeda baubti ant apsišaukėlio ir Petras spūdina plika galva į šoną.
O tada šokiai. Nelygi pieva, nelygūs šokiai. Kažkodėl pastebėjau, kad pirmieji išgriūna šokti, kurie nebeturi ko prarasti ir visai neturi nei ritmo pojūčio, nei muzikinės klausos. Kokios dvi antiritmikų poros strapalioja savo firminį stūmoklių šokį ir galima drąsiai išjungti muziką. Jų šokis nuo to nepasikeis. O visi sėdi ir žiūri. Nes daugiau nėra į ką žiūrėti. Tie strakalioja visaip, o anie juokiasi iš tų, kuriems atrodo, kad juos šokiams paruošė įžymieji Norvaišos.
Artėja naktis, kuri pateisina banalybes, beprotybes ir paleistuvystes. Kai tamsoje švytruoja šviečiantys raudoni, žali, mėlyni ragai. Ir atrodo, kad mus užpuolė velnių tuntas ir išsigelbėjimo nėra. Pagal tai, kuriame aukštyje šviečia ragai, supranti kokio amžiaus velnias prieš tave. Nors abu labu tokie. Ir gali tie didieji velniai daryti ką nori. Ir nieks jų nesmerks. Na, ką čia bepadarysi? Juk Joninės buvo. Nieko neatsimenu.
Ir kai nebėra kas ką atsimena, kai silpnai surištas šlapių rąstų laužas nuvirsta į šoną, vos nenušluodamas poros vaikų, ateina stebuklų metas. Paparčio žiedo ieškojimas. Ieškoti nebelabai kas turi jėgų ir supratimo, todėl į trasą išpuola vaikai. Vaikai tų tėvų, kurie dabar tokios būsenos, kad nebeatsimena, kad turėjo vaikų.
Ir iš miško glūdumos, murzinu veidu nuo ledų ir pomidorų padažo išgriūna laimingas, dar mokyklos nelankantis pyplius, kurio rankoje šampano butelis. Kadangi jo kaklelis apsuktas paparčiais, tai visiems aišku, kad tai paparčio žiedas. Organizatoriai pasimetę paplekšnoja kūdikiui per galvą ir liepia nešti mamai. Ta baisiai nustemba, iš kur atsirado jos vaikas, bet pamačiusi šampaną tampa lyg pelenė, pamačiusi fėjos dovanas.
Aš tikrai nešaržuoju. Aš visa tai mačiau savo akimis, važinėdama per Lietuvą ir visa tai matydama įvairiose Joninių šventėse. Suprantu, kad buvau viso to dalis. Nors nenorėjau. Ot, keistas jausmas? Valgyti noriu, o dirbti šventėse nenoriu. Vis tik noras valgyti mane nugalėdavo.
Pati, savo noru, į tokias šventes aš jokiu būdu. Įgijau imunitetą. Lyg būčiau pasiskiepijusi nuo erkių.
Bet jei netyčia patekčiau į tokią šventę, kur suprasčiau Joninių šventės gražiąją prasmę, būčiau labai laiminga. Aš dar tikiu, kad mano gyvenime atsiras Jonas, parodysiantis paparčio žiedo stebuklą.
