Būdama Jordano lygumose mačiau druskos stulpus. Vietiniai sako, kad tai yra tai, kas liko iš Loto žmonos, kuri nepakluso ir atsisuko pažiūrėti į praeitį.
Ar dėl to, ar dėl kitko, bet niekada negrįžtu net ten, kur buvo gera. Iš patirties žinau, kad užgriūna dabarties realybė, kuri neatitinka praeities iliuzijų. Nuvykau po trisdešimt metų į tą vietą, kur buvau išprotėjusi iš meilės. Kur laksčiau medžių viršūnėmis ir visi keliai bei vietos man atrodė auksu grįstos.
Vos neverkiau vaikščiodama po apsmurgusias, apleistas vietas ir net nemačiau praeities prabangos likučių. Voratinkliais apraizgytos lūženos greičiau priminė Černobylio istoriją.
Voratinkliais apraizgytos lūženos greičiau priminė Černobylio istoriją.
Ir kodėl bandymu pareiti į tai, į kur neįmanoma sugrįžti, susigadinau praeities šventumo prisiminimą?
Juk taip ir būtų likę širdyje tos jonvabaliais nusėtos naktinės ežero pakrantės, kuriose net nereikėjo kalbėti apie meilę.
Šito eksperimento, pasibaigusio fiasko, man nepakako. Nuvykau po trisdešimt metų į savo pirmąją darbo vietą. Kur šiandien net neįtartum, kad kažkada ten buvo pastatas. Braidžiau po berželiais apraizgytą pievą ir apčiuopom bandžiau suvokti, kur buvo mano kabinetas, kur scena. Ir atrodo, kad kažkas iš manęs kažką brangaus pavogė. O juk niekas nežadėjo to namelio vien dėl manęs laikyti tiek metų, vis tikint, kad aš pareisiu smalsumo vedama.
Niekada negalėjau megzdama ir suklydusi nuardyti mezginio. Vat niekaip! Į priekį numegzti galiu Guliverio ilgumo kojinę, o grįžti atgal ir nuardyti keletą eilių, niekaip. Imdavau maizgioti, narplioti, kad tik nereiktų pareiti į pradžią.
Kai mano bendraamžiai pradeda kalbėti „o atsimeni, kokie skanūs ledai vaikystėje buvo? O kokia gira už tris kapeikas stiklinėje?“, aš net pasišiaušiu. Žinoma, kad atsimenu, bet žinau dar vieną tiesą – kai tavo kalboje su kitais žmonėmis 50 proc. skamba „o tu, atsimeni?“, reiškia jau nebetoli, kai nebeatsiminsi nieko.
Nes ne veltui žmonės tikrina, kiek tu atmeni.
Nes ne veltui žmonės tikrina, kiek tu atmeni. Todėl, kad jau matosi, kad netrukus paštininkas, nešantis pensiją, tau bus pats brangiausias žmogus. Visom prasmėm.
Visą savaitę tėtė mane terorizavo. Klausimas paprastas – „Kur yra jo suvirinti lankai, kurie tapo mūsų šiltnamiu?“. Suvirino prieš kokius keturiasdešimt metų. Aš daržo neturiu jau gal penkiolika metų. O jam reikia žinoti, kur yra mūsų metalinis šiltnamis! Nes juk metalinis! Supūti negalėjo! O aš iš tikro neatsimenu, kur jis. Gal kam atidaviau. Gal kas paėmė. Neištveriu ir pasakau, kad pavogė.
Dabar kita bėda. Liepia skambinti policijai. Kad išsiaiškintų, kur dingo šiltnamio lankai, kuriuos kažkas pavogė beveik prieš pusšimtį metų.
Kaip mes negalim paleisti to, kas kažkada mūsų gyvenime buvo ir nusprūdo?
Kaip mes negalim paleisti to, kas kažkada mūsų gyvenime buvo ir nusprūdo? Į praeitį, į nežinią. Pas savus, pas kitus. Kodėl negalim paleisti, kas mums nebepriklauso? Nors ką čia ir besakyti? Kas gal niekad ir nepriklausė, tik mums atrodė, kad mes tai turim?
Aš taip norėčiau, kad galima būtų eiti į priekį, nesidairant atgal. Neverkiant dėl to, ką pametei ir neaimanuojant dėl to, kad tavęs kažkas nenorėjo.
Atgal nebežiūrėsiu. Ir neleisiu, kad šalia esantys dairytųsi atgal. Nes aš žinau tiksliai, jei jūs atsisuksit atgal pažiūrėti, kas buvo per karantiną – jus ištiks Loto žmonos likimas. Pavirsit druskos stulpu ir jus po tūkstančio metų visi badys pirštais. Kaip pavyzdį, kaip nereikia daryti.
Tai gal einam į priekį? Išdidžiai? Nesidairydami atgal?
