Sakoma, kad jaunystė žmogų aplanko tik kartą, o vaikystė du kartus. Suprantu, kad antrai vaikystei lyg ir ankstoka, bet iš kur tas kvailas jausmas? Kai tave pastato į kampą, o tu jauti, kad šį kartą tu tikrai nekaltas? Na, kitais kartais gal šiek tiek ir buvo viršytas galimybių ir pasekmių barjeras, bet šįkart tai atsiprašau! Šįkart – nėra už ką!
Ir stovi kampe, t.y. savo bute, lyg kampe ir supranti, kad kažkas su tavim neteisingai pasielgė. Tada bandai gudrauti ir apgauti savo baudėjus. Neklausyti jų, daryti tai, ką darei nebūdamas kampe. O tada supranti, kad vis tik jėga ir taisyklės – jų pusėje. Reikia išbūti. Prisitaikyti ir iškentėti. Juk visą laiką taip netrūks.
Pusė vaikystės praleista kampe. Turiu praktikos. Ir dažnai ne aš, o aplinka buvo kalta. Tačiau niekas manim netikėjo. O tada išmokau būti lape gudragalve. Žinodama, kad vis tiek kažkada pastatys į kampą, pasislėpdavau veiklos. Po spinta – prožektorius ir knyga. Spalvinimo knygutė ir pieštukai. Palikdavo klūpėti arba stovėti būtinai tamsoje.
Gal galvojo, kad jei nematysiu, tai daugiau galvosiu apie tai, kad negerai būti negerai? Nė velnio! Tamsoje šviesa neblaškė dėmesio ir greičiau išgirsdavau, kaip jie ateina, ir spėdavau paslėpti savo veiklos įkalčius.
Tėvai paklausdavo, ar aš atsiprašau, aš visada pasakydavau, kad ne, ir toliau galėdavau tamsoje piešti arba skaityti. Nes kaip gali atsiprašyti, jei nieko nepadarei?
Tai va. Stoviu aš dabar kampe. Tai yra savo bute. Nieko nepadariau. Man nieko neskauda ir aš nesergu. Bet suprantu, kad kito kelio nėra. Reikia išbūti. Tai kas belieka? Traukti iš po spintos paslėptas veiklas.
Sąžiningai? Esu kurį laiką (kokioje penktoje klasėje) mamos karūnuota „gyvačių irštvos karaliene“. Mama eidavo iš paskos ir dainuodavo į ausį: „Nuo mergaitės nešvarios, visos suknios išbėgios.“ O aš, neatsisukdama, per petį atšaudavau: „Tegu bėgioja! Aš tada kelnes nešiosiu.“
Vėliau nukarūnavo. Tvarkiausi. Bet pedante niekas neišdrįs manęs pavadinti. Ir štai dabar aš tvarkausi.
Džiaugsmo nėra. Atrodo, vietoj rankų man įsuktos kojos. O tu pabandyk su kulnais nukabinti spintoj visas pakabas? Seniau skubėdavau, puldavau ir visa susikuldavau. Bet tvarkydavausi su džiaugsmu. Žiūrėdavau į bedulkius kampus ir kvatodama rodydavau špygas bėgantiems vorams.
O dabar nebėra džiugesio. Nebėra ramybės. Aš nenoriu tvarkytis nei namuose, nei savyje. Aš noriu, kad būtų kaip ankščiau. Ir vis dar netikiu, kad taip nėra. Ir kad taip nebus.
Kad uždirbdavau iš žmonių, su kuriais man dabar negalima matytis. Tai iš ko gausiu pinigėlį duonai nusipirkti?
Nuo vaikystės girdėdavau, kad už gražias akis nieko negausi. O plius ir mano akys negražios. Mažos ir gilios. Bet mėlynos.
Kalbu su tėčiu, kuris yra tokio amžiaus, kad dabar turėčiau jį laikyti stikliniam inde. Jis ramiai man aiškina, kad dar visko bus. Klausiu jo, kas yra tas viskas. O jis man sako, kad nesigilinčiau. Nes viskas yra tai, ko dabar mano protas neaprėpia, bet aš negausiu daugiau, nei nesugebėsiu pakelti. Bus taip, kaip turi būti.
Nes kitaip mes nebūtume supratę, kad kaip buvo, jau nebegalėjo būti. Nes jau visi pardavėm savo kūnus ir sielas. Atėjo laikas grąžinti skolas. Aš nesutikau. Aš niekam neskolinga. Jis nusijuokė. Ir pasakė, kaip kažkada man pasakė jo mama, mano šimtametė babytė: „Svarbiausia, kad nebūtų karo.“
Ir šie žodžiai man atrakino duris, už kurių stovėjo ramybė. Atsisėdau savyje ir nurimau. Ramybėje atėjo žodžiai. Mano artimieji yra sveiki. Turim duonos. Aš namuose. Mūsų niekas nešaudo.
Mes iškentėsime tame kampe. Kitaip ir būti negali. Tik reikia pakentėti.
Nes kitaip nebūna. Kampe. Net jei ir tu nekaltas.
