Žodžiu, pavasaris visom prasmėm – kitoks, tačiau vienas dalykas išlieka amžinas – mūsų pavasariniai žemės darbai.
Kur pirmiausia patraukė visa masė, kai atlaisvino pirkimo draudimus? Teisingai! Pirkti grėblių, kastuvų ir sėklų. Neįmanoma buvo prasimušti. Aš puikiai prisimenu save, kai turėjau man priklausomas dvi ežias. Kokį vieną arą. Nežinau, kokio bieso man tai priklausė. Tikriausiai, nes visi turėjo ir man buvo skirtas tas žemės lopinėlis, kurį betvarkydami stumdydavomės savo dugnais su kaimyne, kuri piktžoles pešiodavo su pincetu, o aš pjaudavau su dalgiu.
Nei aš prašiau to gabalėlio juodžemio, nei pirkau, tik jis va nuo tėvų laikų liko, kol neatėmė. Kartą išvykau ilgam koncertuoti ir viena kaimynė per visuotinį susirinkimą viešai mane išdėjo į šuns dienas – pomidorai nepririšti, jie guli išsiskėtę kaip prostitutės vagoje ir išvis jai gėda į juos žiūrėti. Gal visi nusprendė, kad tai nekoks pavyzdys augančiam jaunimui. Todėl man grįžus sužinau, kad padorioji mano kaimynė yra mano vagų savininkė. Vagų su tėčio sodinta obelimi, agrastais ir nepadoriaisiais pomidorais. Spustelėjo širdį, bet paleidau viską, nes prisiminiau, kaip jausdavausi ankščiau.
Kai pavasarį pamatydavau parskrendant pirmą paukštį, iškart apsiverkdavau. Norėdavau su grėbliu pašokti iki dangaus, kalti jam per plunksnuotą sėdynę, kad jis skristų atgal iš kur atskridęs. Nes jo parskridimas reikšdavo, kad turėsiu eiti į daržą ir ravėti, ravėti, ravėti. Naikinti kirminus, peles, kurmius, karkvabalius. Nekęsti geltonųjų drugelių ir niekinti visą gyvąją gamtą, kuri nori suėsti mano ridikėlius. Vergauti žemei ir po savaitės pamatyti, kad mano vargas šuniui ant uodegos eina šuoliais. Tai laikas vėl vilktis vergės Izauros drabužius ir su kastuvu ant peties tursenti į laukus, kad visi aplink pamatytų, kokia aš darbininkė šaunuolė.
Bet ką daryti, jei tu nenori dirbti tos brangiosios žemės?! Tu nori ją paprasčiausiai mylėti. Ir viskas.
Mano meilė tai žemei tokia nesavanaudiška. Aš ją myliu, kad ji yra po manim. O ji pakenčia mane, kad aš virš jos esu. Mano viena pažįstama dailininkė pasidalijo nepaprastu atradimu, kad sulaukus 50-ies metų atėjo nerealiai geras jausmas – noras suleisti pirštus į žemę. Tiesiog tai kaip palaima. Suleidi ir jauti kaip tavo siela išskrenda pasikalbėti su dievais. Laukiau ir aš. To amžiaus ir to jausmo. Amžius atėjo, o jausmas ne. Bet kur noriu tuos pirštus suleisti, bet tik ne į žemę.
Iš Prancūzijos atvyko grupė mokslininkų ir vienas jų apsigyveno pas mūsiškį profesorių. Tas nusivežė savaitgaliui svečią į savo sodą. Ravėjo, kasė, sodino. Besididžiuodamas rodė, ką sode užaugino. Svečias buvo nustėręs. Jis susidarė nuomonę, kad mūsų mokslinis pasaulis yra visai nevertinamas ir jam mokami labai maži pinigėliai.
Nes net profesoriai turi užsiauginti sau daržovių, kurių neišgali nusipirkti. Kai jam aiškino, kad tai malonumas ir jis tai daro savo noru, jis buvo pasimetęs. Nes, jo manymu, ūkininkas augina daržoves. Kirpėjas kerpa žmones. Profesorius moko studentus. Tai kodėl jis atima iš ūkininko darbą? Kas būtų, jei kiekvienas darytų, kas jam šauna į galvą? Profesorius nesugebėjo įrodyti svečiui, kad jis nenusikalsta žemės ūkiui su savo sodo vaisiais ir daržovėmis. Todėl daugiau svečio į sodą nebevežė.
Bet mūsų tauta turi tą keistą žemės artumo jausmą.
Bet mūsų tauta turi tą keistą žemės artumo jausmą. Kur bebūtų lietuvis, jam žemė yra jo mentaliteto įtvirtinimas. Skambinu draugams į Airiją. Kalbuosi su jais ir pavydžiu. Su kokia laime jie pasakoja apie išdygusias bulves! Kaskart jų skaičius didėja – jis rodė filmuotą medžiagą, kaip išdygo 45-oji bulvė. Jų džiaugsmas buvo neapsimestinis, tikras.
Šiuo sunkiu metu mano draugei Italijoje buvo duotas žemės lopinėlis. Kaip mes įpratę, ji susikasė lysves, jas gražiai suformavo ir pasodino agurkus. Atėjęs italas net nustėro, kai pamatė lietuvišką lysvę. Jis klausė, kas čia. Draugė pasakė, kad ji pasodino agurkus. Jis ilgai tylėjo, o tada pasiteiravo, kodėl ji pasodino agurkus į kapą? Juk galima imti ir pasodinti agurką į žemę, o ji padarė kapą ir jame palaidojo agurkus. Draugė neturėjo ką atsakyti.
Tada italas pasakė, kad jis jau pradeda suprasti, kokia mes tauta. Kodėl mes liūdnai dainuojam, dažnai verkiam ir mus taip plauna lietūs. Nes mes net daržoves sodinam į kapus.
Ir tada aš apsidžiaugiau. Nes supratau, kodėl aš nemėgstu žemės ūkio darbų. Ne todėl, kad aš tinginė. Ne todėl, kad aš nieko nemoku. Man paprasčiausiai gaila daržovių. Nes aš nenoriu jų laidoti.
Man jau ramiau. Kad galiu eiti ir nusipirkti daržovių iš ūkininko, kuris išmano savo darbą. Ir aš jį labai vertinu ir branginu. Todėl aš taip džiaugiuosi šiuo pavasariu. Laisvės pavasariu. Ir kad aš nebesu vergė Izaura.
