Grįžta vėlai, nes vis užtrunka tvarkydamas „reikalus“. Į jos klausimą vyrui, kokie tie reikalai, parbėga atsakymas, kad visokie, ir tu nesuprasi. Tada prasideda žmonos analitiniai išvedžiojimai. Nesuprasi, kad durna? Ar kad nenori tavęs apsunkinti? O gal vis tik tas reikalas „jauna blondinė“, kurios kojos įsriegtos iškart į krūtinę?
Ir tikrai. Kodėl vyrams sunku išaiškinti žmonoms, kur jie ilgiau užtrunka?Ar jie mano, kad jos vis tiek nesupras, o gal dar ir nepatikės? Ir kas sugalvojo žodį „reikalas“?
Nes jei tik nori sužinoti, kas čia dabar vyksta, juk jauti, kad tai tau svarbu, iškart kažkoks pūstažandis arogantiškas šiknius tau atkerta, kad tai „ne jūsų reikalas“. Tada iškart man į galvą pareina mintis, kad iš kur tas pasipūtėlis sužinojo, kad tas reikalas jo, o mano tai kažkas kitas. Kažkoks ne reikalas. Gal jis ir teisus, gal reikėjo neklausinėti. Bet va kažkaip nesigauna abejingai praeiti pro šalį.
Kas svarbu, tai jų reikalai, o su kuo nesusitvarko, tai permeta mums.
Nes, kiek girdėjau iš šaliai įsipareigojusių vyrų lūpų šią frazę. „tai visų reikalas!“. Ir iškart suprantu, kad patys nesusitvarko su ta problema. Nežino, ką daryti, ir tada jau visiems užleidžia sprendimo ir veiksmo teisę. Na, tipo, čia jūsų reikalas, jūs ir tvarkykitės, o mes nusiplaunam rankas. Nes toks jau laikotarpis, kad rankas reikia plauti dažnai.
Ir tada jie tvarkosi savo mažus reikaliukus, pasiuntę mus „ant didelio reikalo“.
Nuo vaikystės lįsdavau kur man reikia, o dažniausiai kur nereikia. Kažkas ruošiasi muštis ir beliko tik kumštį pakelti. Aš tik šast į tarpą ir pradedu klausimų atsakymų vakarą: „Kas čia atsitiko?“ Nes nuo gimimo negaliu ramiai praeiti pro konfliktą, kur jis bebūtų. Fiziškai nepakeliu tos pykčio naštos ir bandau sustabdyti agresiją, kol neprasidėjo beprotybė, kurios žmonės gailėsis jau kitą dieną. Jei ne anksčiau. Ir tada abu, kurie jau nusitaikė į kur kals priešininkui, atsisuka į mane ir išrėžia į veidą: „Koks tavo reikalas?!“
Ir štai tada atsitupiu savyje. Nes aš nežinau, koks mano reikalas. Nežinau, koks ir jų reikalas. Ir bendrai aš nežinau, kas yra „reikalas“! Ir suprantu, kad už tą nežinojimą dabar abu mane prilups.
Ir gal net stipriai, kad ateity žinočiau, kad jei reikalas ne mano, tai šliaužčiau pro šalį užsimerkusi.
Dar žinau, kad būna svarbūs reikalai. Tokie jau labai svarbūs. Kokie – nežinau, bet stipriai skiriasi nuo nesvarbių reikalų. Tačiau kas yra nesvarbūs reikalai, aš irgi nežinau.
Tik įtariu, kad kai svarbūs, tai net nėra laiko kalbėtis su žmogumi. Bet kai nelabai svarbūs, tai nėra net apie ką ir kalbėti.
O tada dar būna pilni paslapčių „vyriški reikalai“. Kai pokalbiai ir veiksmai vyksta apie sankabas bei karbiuratorius, dugnines meškeres, įvairaus kalibro šautuvus ir gražias moteris, apie kurias nieko neišmanau. „Vyriškų reikalų“ vietos dažniausiai būna pirtyse ir garažuose. Jie ten kaip žuvys vandenyje. Tačiau jei juos įmesi į moteriškus reikalus, jie kaip žuvys, išmestos ant kranto, turi labai trumpą gyvenimo limitą.
O moteriški reikalai vyksta parduotuvėse ir grožio salonuose. Ten vyrai per pusvalandį užmiršta kvėpuoti ir arba pradeda šauktis savo mamą, arba kviečiasi greitąją pagalbą.
Kalbėti, kas madoje ir kas nebe, kokie visi vyrai kiaulės, kokie nuosavi vaikai kosminio talentingumo ir kaip sunku būti moterimi, galima be galo ir be krašto. O vyrai turi kraštus. Tai nuo vienos garažo sienos iki kitos. Ir nei sprindžiu toliau.
Ar jūs galite man atsakyti, kam reikalingas „reikalas“? Aš tai įtariu, kad taip sakoma, kai neturi ką arba nenori pasakyti. Tai jei nežinai, ką pasakyti, tai ir sakyk, kad nežinai! Kam meluoti, kad yra kažkoks reikalas, kurio niekas nematė ir niekas nežino, kas tas yra?!
Būkim sąžiningi! Nors suprantu, kad jus auklėti irgi yra ne mano reikalas. Be kita ko, išlipkime iš praeityje mus kamavusių pančių ir suvokime, kad nebėra „vyrų“ ir „moterų“ reikalų. Yra žmonių reikalai.
