Ir dabar atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Ir kokiu metu? Kai mano amžius priartėjo prie tos ribos, jog į tokius žmones žiūri su įtarimu ir vadina rizikos grupės atstovais?
Įsivaizduojate ar ne, bet aš nusprendžiau mokytis! Na, kažkaip lyg ir prireikė magistro laipsnio. Nors kol neįstojau, tai net nesuvokiau, kas tas yra. Ir tada visi išsižiojo. Tiesiog nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo. Visi! Ir parpuolę ant kelių manęs klausė kaip per mišias, užvertę galvas aukštyn: „Kodėl?!“. Ir aš nežinojau, ką atsakyti. Ir tik dabar supratau, kokia babytė buvo teisi ir kaip aš jos nesupratau.
Juk man to magistrinio diplomo visiškai nereikia. Aš net neturiu jo kam parodyti! Gyvenam trise. Mano tėtis aklas, o katei nusispjauti, kokį diplomą turi tarnas, kuris jai duoda valgyti. Aš net pasimaivyti neturiu prieš ką. Nesimaivyti prieš nieką, mūsų pamaivų laikotarpyje, yra tiesiog kvaila. Man buvo sunku suprasti, kas čia įvyko.
Kai aš tokia, bandanti suvokti, ką aš čia padariau, sėdėjau pirmoje paskaitoje, aš nieko nesupratau, kas vyksta. Universitetas. Studentai. Dėstytojai. O ką AŠ čia darau? Prisipažinsiu, savaitę dairiausi į visus laukdama, kad kažkas iššoks iš už kampo ir sušuks: „Pokštas!“. Bet ėjo valandos, dienos ir aš galų gale supratau, kad manęs slapta kamera nefilmuoja.
Pirmą kartą mokiausi su džiaugsmu. Sau. Ne dėl atsiskaitymų
Ir pradėjau klausyti, ką man sako. Ir nebevarčiau akių, pamačiusi kiek užduoda perskaityti knygų. Ir neberėkiau dėstytojams kaip jaunystėje į akis: „Jūs čia rimtai?! Jūs turit proto?! Tai neįmanoma!“
Atėjo suvokimas. Bet kartu ir dideli išbandymai. Vėl gyventi bendrabutyje, keltis anksti ir miesto autobusu vykti į paskaitas. Valgyti stoties valgykloje, o po pietų strimgalviais šauti visai į kitą Lietuvos pusę, kur manęs laukia du koncertai. Grįžti 2 valandą nakties, pasimokyti ir ryte 9 valandą vėl sėdėti studentiškam suole.
Važiuodama vis galvodavau, kam man to reikia? Ir tada parėjo atsakymas, kuris slypėjo klausime. Kam reikia? Man reikia! Pirmą kartą mokiausi su džiaugsmu. Sau. Ne dėl atsiskaitymų.
Sugrįžo senos žinios. Parėjo naujas pasaulis, kurį pražiopsojau, einantį pro šalį. Dariau ką reikėjo ir dar daugiau. Nustebau atradusi, kad dėstytojai ne monstrai, kurių bijai, apgaudinėji ir nori prasisukti lengviausiu būdu, nieko neišmokusi. Tai žmonės, kurie turi daug žinių ir nori tau padėti. Padėti sugrįžti ten, kur tau atrodė jau niekad nebepareisi. Į jaunystę. Į studentavimo laikus, kai būdavo daug juoko, bemiegių naktų ir širdys pilnos meilės. Meilės visiems. Ką susitinki ir ką dar nori susitikti.
Dėstytojai padėjo sugrįžti ten, kur tau atrodė jau niekad nebepareisi. Į jaunystę
Kai esi rizikos grupėje, tai ir žmones vertini kitaip. Brangini. Todėl naujus kurso draugus priimi kaip savo naujas meiles. Atleidi jų klaidas, nori jiems padėti ir globoti, o jų dėmesį tau, priimi kaip didžiausią dovaną. Nes mūsų amžiuje nebe kiekvienas už save, o visi už visus.
Kažkas pajuokavo, kad bėgu nuo Alzhaimerio. Gal. Būtų gerai pabėgti, jei tai man grėstų. Ir jei knygų skaitymas padės, aš perskaitysiu visą biblioteką. Nes labai noriu žinoti, kas aš, ir pažinti savo vaikus ir anūkus.
Bijojau mokytis. Maniau, kad atrodysiu ne juokingai (prie to jau esu pripratusi), o graudžiai. Bet kokia aš laiminga, kad man į galvą šovė tokia išganinga mintis – mokytis.
Nėra lengvai. Tikrai. Bet tai koks yra nuostabus pergalės džiaugsmas! Tik dabar suprantu iš vaikystės atėjusią patarlę: „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“.
Netapau aš tikrai protingesnė. Nepuolu visų auklėti ir mokyti, kaip jaunystėje, vos tik ką nors naujo sužinodavau. Bet kad atėjo išmintis ir ramybė, tą labai jaučiu.
Noriu priminti kažkada R.Kazlo pasakytą kalambūrą: „Ne tas yra basas, kuris be batų yra basas, o tas basas, kuris juokiasi iš to, kuris yra be batų basas“. Pagarba tiems, kurie suprato mintį, o kurie nesuprato siūlau – eikit mokytis!