Ir tada atėjo branda, kurios metu supratau, kad apsiaustas tik išryškina mano suklupimą ant kelių. Beformis bulvių maišas išduoda žmogaus slėpimąsi nuo pasaulio. Ir tai supratusi išsivadavau. Nebebijojau. Beveik nieko. Nes norėjau viską sužinoti. Kodėl bijojau. O todėl, kad nežinojau. Žmogus bijo to, ko nežino ir nesupranta. Ir štai tada atėjo laisvė. Būti savimi ir būti ten, kur nori. Ir nebebijoti nieko, nes žinai, kas vyksta ir kaip gali to išvengti.
Iki kovo mėnesio aš taip gyvenau. Laisva kaip paukštė ir laiminga kaip žmogus.
Kol vieną rytą pajutau, kad man ant pečių vėl nusileido apsiaustas. Į mano gyvenimą sugrįžo baimė. Atėjo liga, kuri mus visus išgąsdino. Ir mes visi pradėjom vėl bijoti. Vieni mažiau, kiti daugiau. Kurie mažiau, tai tie iš pradžių juokėsi ir šaipėsi. Kaišiojo liežuvį tiems, kurie paklusniai užsidėjo kaukes. Vėliau nebesišaipė niekas. Vėliau bijojo visi.
Aš iš pradžių irgi nebijojau. Lyg džiaugiausi, kad daug laisvo laiko. Ir kaip papūga pritarinėjau visų taip mėgstamai frazei, kad niekas juk nėra matęs sergančio žmogaus tarp artimųjų, ir iš viso čia yra arba rusų, arba amerikonų sąmokslas. Priklausomai, kurių labiau nemėgsti, ant tų ir varai.
Aš iš pradžių irgi nebijojau. Ir kaip papūga pritarinėjau visų taip mėgstamai frazei, kad niekas juk nėra matęs sergančio žmogaus tarp artimųjų
O vėliau pradėjau bijoti. Kaip vaikystėje. Bijoti dėl seno tėčio. Dėl savęs ir vaikų. Dėl darbų ir draugų. Dėl visko bijoti. Ir vėl viskas nuo pradžių.
Baimė užvaldė visas mano smegenų kerteles. Aš pavargau bijoti. Aš pavargau saugotis, būti paranojike ir į žmones žiūrėti kaip į priešus. Pradėjau pamažu ir laidoti. Tuos, kuriems nepasisekė. O po to matyti artimųjų „raganų medžioklę“, beieškant kaltų dėl jų beprotiško širdies skausmo.
Ir tada mano tėtis atsidūrė ligoninėje. Senolis su beviltiškomis diagnozėmis.
Kai aš galvojau, kad tai dugnas, aš sugebėjau dar ir jį pramušti. Ryte užsipyliau kavos ir supratau, kad nesuprantu, ką geriu. Nosimi beveik pasiekiau puodelio dugne esančias drumzles ir vos nenuskendau. Tačiau mano smegenų nepasiekė jokia informacija, ką aš čia geriu. Mano nosis pasiėmė atostogų už visas neišnaudotas gyvenimo „išeigines“.
Per nugarą nuėjo šiurpas ir kažkur giliai giliai pasąmonėje kaip varpo dūžiai nuskambėjo du žodžiai: „Aš sergu?“.
Visą parą laukiau. Baimėje galvodama: „Kur?“. Juk su niekuo nebendravau. Tik parduotuvė. O iš kur ten?
Laukiau. Visą parą laukiau. Baimėje galvodama: „Kur?“. Juk su niekuo nebendravau. Tik parduotuvė. O iš kur ten? Kas galėjo? Duona, pienas ar dešra? Aš ir taip vienatvėje užsidariusi ir pasaulį mačiau tik per internetą. Iš kur visa tai?
Ryte nuskambėjo telefono skambutis ir išgirdau, kad mano testas teigiamas. Aš jums nemoku apsakyti, kaip aš juokiausi! Balsu! Kaip aš dėkojau seselei ir šaukiau: „Valio!“.
Aš laukiau teigiamo atsakymo, kuris mane išvaduotų iš baimės. Ir aš jo sulaukiau. Aš jau žinojau, kas man yra, ir aš nebebijojau.
Supratau, kad kas man atsitiko, tai pati nuostabiausia dovana, gauta iš nueinančių metų. Aš gavau dovanų antikūnų kareivėlių armiją, kurie šiuo metu baigia sunaikinti pas mane atėjusią invazinę teroristinę virusų grupuotę. Jie susipažino su užgrobikais ir juos sutvarkė visai nesudėtingai.
Aš patyriau tik uoslės praradimą, lengvoką užkimimą ir trijų dienų slogą. Jaučiu, kaip kovos dar vyksta, bet priešų lavonai pamažu nešami iš karo lauko. Kas man įvyko, tai tobula. Neaišku, tik kiek mano antikūnų armija išlaikys savyje atmintį apie priešo armiją. Ar jie vėliau atpažins, kas juos užpuolė? Štai šis klausimas kankina visus pasaulio mokslininkus.
Tačiau šiuo metu suprantu, kad visiems reikia pasiruošti persirgti. Ir nebijoti to. Skiepų laukia visi. Kaip išganymo. Kiti kaip bausmės ar pražūties. Vieni sulauks, o kiti nespės. Teks persirgti. Nes ta liga čia pat. Tiesiog už mūsų namų durų.
Aš gavau dovanų antikūnų kareivėlių armiją, kurie šiuo metu baigia sunaikinti pas mane atėjusią invazinę teroristinę virusų grupuotę
Bet aš galvoju, kad bijoti nereikia. Reikia tik tikėtis, kad liga palies lengviausiu būdu. Mano senas tėtis jau irgi persirgo. Lengvai. Gydytojai sako, kad mūsų tokia gentis. Atspari ir bebaimė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Naujametis V.Mičiulienės stebuklas: pasveiko COVID-19 ir dar kelių ligų vienu metu užkluptas 85-erių tėtis
Ir tikrai. Aš pasitinku šiuos metus atsikračiusi baimės, kuri mane taip slėgė. Esu laisva, nes nebebijau nieko užkrėsti ir būti užkrėsta. Aš pavasariop eisiu į pasaulį drąsiai, su viltimi, kad vėl viskas prasidės iš naujo. Prasidės tas pasaulis, kurio aš taip pasiilgau.
O jūs nebijokit. Drąsiai pasitikite tą žinią. Žinokit ta liga irgi bijo. Ji bijo drąsių ir bebaimių žmonių.
Aš jums visiems linkiu lengvo ir švelnaus Covido.
