Išmesti gaila, panaudoti neturiu galimybių. Todėl laikau. Neaišku kam. Tik ne vaikams. Nes jie pasakė, kad tai lygiai taip pat juokinga, kaip rinkti pašto ženklus ar mirusius drugelius ant adatėlės.
Toks paslaptingas dalykėlis tas pinigas.
Toks paslaptingas dalykėlis tas pinigas. Nieko nereiškiantis, kai jis guli ir veikiantis, kai vyksta judėjimas. Tiesiog kaip vyras. Kai nieko nedaro, naudos jokios. Pajuda – džiaugsmas visiems. Tai yra visoms.
Žinokit, man pinigų nereikia ir aš nesimaivau. Man iš tikro pinigų nereikia, mat daiktai ir paslaugos, kurias galiu įsigyti juos panaudojusi, daug vertingesnės.
Prisimenu, kaip mano vaikas, būdamas dar visai mažiukas, griūdamas atlėkė su rankoje suspausta 5 litų moneta. Ir kaip švytėdamas pareiškė, koks jis dabar ubagotas. Visai gražus naujadaras? Dviejų skirtingų žodžių – bagotas ir ubagas – sandūra. Juk turėdamas pinigų ne visada gali būti turtingas. Gyvenime daug kartų teko sutikti žmonių, į kuriuos žiūrėdama visada prisimindavau frazę iš kino filmo: „Kam jums, Kisa, pinigai, jei jūs neturit fantazijos?“.
Pinigai mums suteikia kažkokį stabilumą ir saugumo jausmą.
Pinigai mums suteikia kažkokį stabilumą ir saugumo jausmą. Nors iš tikro šių dviejų sąvokų mūsų gyvenime visai nėra. Mes juos patys susigalvojame – norėdami lengvesnio gyvenimo susikuriame burtus. Pamenu, kai buvo visai striuka su pinigais, kažkur perskaičiau apie burtus, kaip prisikviesti anuos į namus. Reikėjo visko kas žalia. Servetėlės, žvakės, obuolio ir dar krūvos nesąmoningų žalių daiktų, kuriuos reikėjo sudėti tam tikra tvarka. Gavau, sudėjau. Tik... pritrūko vienos mažos detalės, kuri ir buvo esminė – žalios dolerio kupiūros.
Visi nuo manęs baidėsi, nes įkyrėjau su tomis dolerių paieškomis. Savaitę gulėjo tie daiktai ant stalo, kol obuolys nepradėjo gesti. Išmečiau viską ir pradėjau galvoti. O kodėl aš turiu padėti dolerį, jei gyvenu Lietuvoje? O jei burtai išsipildytų ir man pareitų užsienio valiuta? Kur aš išsikeisčiau? Ir kokia aš buvau laiminga, jauna kvailelė, kad negavau to dolerio ir išvengiau didžiulių problemų ir vargų.
Nesu pirkusi jokių loterijos bilietų. Jokių. Nes kažkodėl bijau ne pralaimėti, o išlošti. Bijau to vargo su tais pinigais. Bijau, kad turėdama viską, nebeturėsiu nieko.
Kaip šiandien atsimenu vieną milijonierės interviu. Jame ji pasakė, kad laimingiausia jautėsi tada, kai užmigus vaikams, naktį savo virtuvėlėje siūdavo drabužius ir žinodavo, kad rytoj už tai gaus šiek tiek pinigų. Po to niekada nesijautė tokia laiminga – dabar ji turi viską ir nebenori nieko.
Kai man teko būti Ukrainoje ir man iškeitė pinigus, iki šiol prisimenu draugės akis, kai ji žiūrėjo į didžiulę krūvą grivinų. Žiūrėjo ir šaukė: „Mes milijonierės! Milijonierės!“. Tiesa ta, kad mes tebuvome turistės ir turimų pinigų kiekis nekeičia mūsų statuso. Tik praplečia galimybes...
Bet kodėl gi kalbėdami apie pinigus mes taip baiminamės? Mums gėda pasakyti kiek uždirbame. Nes nesame tikri, ar reikėtų pasakyti, tikrąjį skaičių. Kad nepavydėtų? Arba kiek mokėjome už vieną ar kitą daiktą?
Mes meluojame.
Mes meluojame. Priklausomai nuo situacijos arba sumažiname, arba padidiname sumą. Kaip mums patogiau. Norime būti protingesni, nes nusipirkome pigiau. Ir labai išradingi, nes pardavėme brangiau. Pinigai kažkoks tabu. Visiems įdomu, bet nedrąsu. Savų paslapčių nesinori išduoti, o kitas sužinoti labai rūpi. Nes norime būti išmintingesni, nei esame iš tikrųjų. Deja, iš šono puikiai matosi, kaip yra iš tikro.
Ir iš to kvailo, gėdingo jausmo, kad apie pinigus negražu kalbėti, atsiranda kita problema. Darosi gėda paprašyti savo pinigų. Kuriuos sąžiningai uždirbai, o tau laiku nesumokėjo. Ir tada, kaip koks sulytas, permirkęs šunytis, cypauji prie durų. Tipo būkite geri. Jei galite. Jei nesunku? Jei jums nesudarau problemų ir jei jums patogu? Gal galėtumėte man kažkaip atiduoti pinigėlius už tas paslaugas, kurias jums suteikiau? Ar prekę, kurią jums pardaviau?
Po paraliais! Kada išmoksim nesijausti kalti, kad kažkas su mumis elgiasi nesąžiningai? Kodėl niekas mokykloje nemoko, kaip elgtis su pinigais? Su gaubliu moko, o su pinigais ne! Juk žmogus į Antarktidą gal niekada ir nenuvyks (kiek ten nuvykusiųjų pažįstate?), bet į parduotuvę tikrai teks apsilankyti ir ne kartą.
Todėl sakau – grąžinkite pinigui gerą vardą. Jis ne nusikaltėlis, kad mes apie jį tyliai šnibždėtumėm, kaip apie paranormalų reiškinį. Jis yra mūsų svarbi gyvenimo dalis. Ypač šiuo metu... Nes jų kažkaip sumažėjo visur.
Ir dar yra tokių, kurie erzinasi! Iškiša 200 eurų ir tu juos griebi. Tačiau tik šast ir vėl paslepia. Ir stovi it musę kandęs. Suprasdamas, kad tave išdūrė ir pasityčiojo. Nes gal neturėjo, ką veikti?
Todėl nuimkime karūną nuo dabartinės, apsikarūnavusios problemos ir uždėkime ją pinigui ant galvos. Nes galų gale už juos galima nusipirkti ledų, kad gyvenimas sušvistų gražesnėmis spalvomis.
Nes mums to tikrai reikia. Spalvų.
