Gerai, kad bent svėrė nedaug, tai pavyko ją atlaužti atgal ir pastatyti į saugesnį atstumą. Ir galvojau sau – kokio bieso aš išėjau iš namų, kai šviesu, nes ir su kauke žmonės jau atpažįsta vieni kitus.
Kai žmogus ilgai nemato žmonių, tai ir klausimai kaip komposto krūva. Visko daug, be tvarkos ir svarbu, kad tai, kas iš tikrųjų nereikalinga.
Atsimušinėjau lengvais žodeliais, neturinčiais prasmės, lyg žaisdama ping pongo žaidimą. Ir tada ji man kalė iš pasalų vieną tokį stiprų, per pačius pakinklius. Na, ką aš galvoju apie „tuos“ ir Stambulo konvenciją.
Niekam nieko apie tai nesakiau, nieko nekomentavau ir štai dabar gatvėje turiu kaip per išpažintį jai pasipasakoti? Šiek tiek pamykiau apie tai, kaip buvau Turkijoje, bet kurortuose. O Stambule buvau prabėgom, porai valandų, pakeliui į Izraelį. Turiu nuotrauką tarp palmių, bet pačio miesto nejutau. Nors labai norėčiau.
Išsisukti nepavyko. Moteriškė, naudodama ir negražius žodžius, reikalavo labai konkretaus atsakymo. Ir tada, jei sąžiningai prisipažinus, net nežinau kodėl, aš pradėjau jai pasakoti vieną istoriją.
Nuvykau po kelių nesimatymo metų pas savo draugę į svečius. Viskas tas pats, niekas nepasikeitę, tik vidury kiemo, ignoruodama aplinkinį pasaulį, miegojo stambi, graži katė. Ji sugebėdavo didžiuliame kieme miegoti tik ten, kur kursuodavo žmonės. Jos nepastebėti negalėdavai, nes visada turėdavai ją peržengti. Ir visi žirgliodavo per tą pasaulio bambą. Kiemo pakampėse buvo pilna patogių gulėjimo vietų, bet ji ne! Gulėdavo tik ten, kur tą dieną žmonės skubėdavo iš ten į čia.
Ir tada ji man kalė iš pasalų vieną tokį stiprų, per pačius pakinklius. Na, ką aš galvoju apie „tuos“ ir Stambulo konvenciją
Paklausiau šeimininkų, iš kur ji atsirado, nes tokia jau nebe jauna atrodė. Todėl, kad žaidžiančios niekada nemačiau. Tik miegančią ir ėdančią. Pasirodo, išdygo jų kieme prieš trejus metus ir taip lengvai, katės draugystės sąlygomis, įgijo laisvo piliečio teises. Būna būna, o tada kažkur dingsta. Po to vėl pasirodo. Ir taip lyg ir yra katė, lyg ir nėra.
Vyras jai davė vardą Marusia. Paklausiau, kodėl toks. Pasirodo, jis, kai tarnavo Sovietų armijoje, turėjo mieste tokią Marusią, pas kurią leisdavo savo laisvas dienas. Ta galvojo, kad jis ją ves ir išsiveš į Lietuvą. O tas tyliai susikrovė lagaminus ir paliko Marusią. Štai tokia ta istorija buvo. Tik aš niekaip nesupratau, prie ko čia ta katė ir liūdna Marusia, palikta pasileidusio lietuvio? Tačiau nesigilinau. Leidau smagiai laiką pas draugus ir Marusią.
Porai dienų mūsų Marusia vėl kažkur išgastroliavo. Draugė išsivedė mane pasivaikščioti dar nevaikščiotais gatvių kampais ir staiga, eidami pro vienus namus, kieme pamatėme gulinčią Marusią. Toks keistas jausmas – Marusia guli vidury žmonių vaikščiojimo kelio ir viskas atrodo kaip pas mus, tik namas ir kiemas svetimi.
Draugė puolė link jos gėdindama, kad kaip ji negražiai elgiasi ir kad padorios katės taip nedaro. Ir kad begėdė katė tučtuojau keltų savo sėdimąją nuo žemės ir spūdintų namo. Marusia pakėlusi galvą ramiai žiūrėjo į šeimininkę ir iš primerktų akių sklido visiška ramybė. Kol kieme nepasirodė namų šeimininkas, kuris norėjo sužinoti, kas čia vyksta.
Ilgai vyko pokalbis, kuris išvirto į klausimų ir atsakymų vakarą. Taigi išaiškėjo įdomybių įdomybė. Kieme gulėjo kastruotas jų katinas, vardu Begemotas, kuris jų namuose gyvena jau kokie šešeri metai. Kartais jis dingsta iš namų kokiai dienai kitai, bet po to parsiranda ir visai ne alkanas. Ir šeimininkas galvodavo, kad tiesiog Begemotas yra geras medžiotojas.
Stovėjo du žmonės vidury kiemo ir kalbėjo apie savo jausmus tam gyviui, kuris gulėjo tarp jų kojų ir jau kuris laikas vėl snaudė. Sprendė abu, kieno tas gyvūnas, ką su juo daryti, ir galų gale suprato, kad jie negali už jį nuspręsti.
Ir gyvena dabar pas mano draugę Marusia. Nes kaip bebūtų, bet po kastracijos ir katinas nebelabai gali būti katinu. Čia kaip su vyrais. Kai ateina toks laikas, kada jau galima drąsiai su moterimis į pirtį, nesukeliant pavojaus nei joms, nei sau.
Taigi guli dabar vidury kiemo Marusia, valgo ramiai kaip kokia damutė ir staiga vieną dieną vėl dingsta. Nes jai šauna į galvą mintis, kad jau užteks. Kad jau gana moteriškai miauksėti ir drožia į kitą gatvę, kitą kiemą, kitus namus, kad kelias dienas pabūtų Begemotu. Ir visus tenkina ta situacija. Visus – žmones, Marusią ir net Begemotą.
Jei Begemotas nori būti Marusia, to neuždrausi. Tuo labiau, kad pačiam katinui tai dzin, kaip jį žmonės vadina
Kai baigiau šį pasakojimą, mano pažįstama tylėjo ir žiūrėjo į mane. Aš į ją. Po pauzės ji manęs paklausė, o prie ko čia Stambulo konvencija? Aš pasakiau, kad ne prie ko. Nei aš ne prie ko, nei Marusia. Aš nežinau, ką atsakyti, nes jei Begemotas nori būti Marusia, to neuždrausi. Tuo labiau, kad pačiam katinui tai dzin, kaip jį žmonės vadina. Čia jau žmonių problema.
Ir vėl atsiminiau tetės pasakymą, kad jei visiems užverčiamas koks nors įvykis, kurio jie iš tikrųjų nesupranta, tai žinok, kad kažkur vagia fabriką. Aplink jau visi fabrikai seniai išvogti, tai reiškia, kad vyksta kažkas svarbiau.
Tačiau pastebėjau, kad mano pažįstama manęs dabar vengia. Pereina į kitą gatvės pusę. Vadinasi, nemokėjau paaiškinti, ko pati nesupratau. Tokia ta mano šiandieninė konvencinė situacija.
