Nors irgi paradoksas. Pasirodo, šiais metais jie visa savaite ankščiau iškeliavo. Vat nusprendė su žmonėmis nepasitarę ir dingo lyg niekur nieko. O žmonės juk ruošia šventes! Jie organizuoja gandrų palydas. Aprengia vaikiukus gandriukais, kurie labiau panašūs į višteles, kurių vištidėje naktį buvo apsilankęs lapinas. Vaikšto ratais mažyčiai gandriokėliai raudonom kojelėm, kiloja savo popierinius sparnelius, o jų mamos dainuoja liūdną dainą apie prašymą nemiegoti, nes tą naktį visus paliko gandrai.
O gandrų pasirodo jau savaitė „nė padujų“ nebėra!
Šventė yra, o gandrų nebėra. Ir tada kyla klausimas – ką mes švenčiam?
Ir iš viso, kas yra šventė?
Kas seniau buvo šventė, atsimenu puikiai. Savaitė laukimo, kai kepenys viduje iš laimės keičiasi vietomis su širdimi ir plaučiais, vos pasižiūri į kalendorių. Kai matai, kaip artėja tai, kas padarys tave laimingą ir atsakys į tavo klausimą – kam tu esi šitoje žemėje. Ir šventė būdavo ne ta faktinė diena, o tas laukimas. Nes dažniausiai šventė neišpildydavo lūkesčių.
Kartais šventė būdavo netikėta. Kaimynas išnešdavo staliuką, kitas akardeoną. Susėsdavo ir... švęsdavo. Juokingai. Suneštinė šventė. Su dainom, su šokiais, su tuo, kas ką turėjo namie. O turėjimo buvo nedaug. Nes tuo metu visko buvo nedaug. Bet kažkaip visiems užtekdavo ir net likdavo. Kai kada.
Šventė su bučiniais į žandus, su padėkom už kažką tai, ko niekas nebeprisimena. Po senų piktžaizdžių išsiaiškinimo sekdavo priesaikos amžinai draugystei. Ir tada kurį laiką visi būdavo kažkokie artimai savi.
Su sava paslaptimi. Nors nelabai kas prisimindavo, kas būdavo prikalbėta per tas šventes. Atsimindavo gal tik vaikai, kurie makaluodavosi šalia, bet nesureikšmindavo to, ką girdėdavo. Nes vaikams niekas nėra svarbu, kas suaugusiems yra gyvenimo tikslas.
Man šventė būdavo sekmadieniai. Atsimenu, kaip aprengta žieminio svogūno principu, visa aptulota nuo galvos iki kojų, laukdavau tėvų lauke ant kalniuko. O tada trys šeimos, su visais vaikais, eidavom pasivaikščioti. Vaikščiodavom gatvėmis pirmyn, atgal. Lipdydavom senį besmegenį. Visi kartu. Nebuvo nei užstalės, nei dainų, bet ta sekmadieninę šventę širdyje atsimenu iki šiol. Ta ryški žiemos saulė į akis ir klyksmas iš džiaugsmo, išsiveržiantis iš tavęs, kartu su garų kamuoliu.
O tada nerealieji studentiški laikai. Kai visas gyvenimas yra šventė. Kai ji gali visai netikėtai tave užklupti už kampo.
Tiesiog eini neaišku kur, susitinki neaišku ką, nueinat pas neaiškų kokį subjektą, pas kurį tokių kaip tu visas tuntas. Ir tada vyksta šventė. Nauji žmonės, nauji įspūdžiai. Nuotykiai kvepiantys beprotybe. Vidurnaktį milicijos komisariate bandant seržantui paaiškinti, kad trise norėjot atrišti tą katerį tik tam, kad jį pasiskolinti. Nes labai norėjosi nuplaukti į Švediją, nes niekas iš jūsų nėra ten buvęs. Nors tuo metu niekas Švedijoje nebuvo buvęs. Ir tai darėt be jokios piktos minties. Tiesiog norėjosi pasisvečiuoti ir atšvęsti laisvę. Nuo visko. Net dabar negaliu patikėti, kad tuo metu pasitaikė toks supratingas seržantas, kuris paaiškino, kad mielu noru ir jis į tą Švediją, bet... šventes reikia švęsti neišeinant iš savęs. Tiesiog šventė arba yra, arba nėra. Ir nebūtina plaukti jos ieškoti į kitus kraštus. Nes yra žmonių, kurie ten buvo ir nieko gero nerado. Esu jam labai dėkinga už tą pamoką ir už tai, kad buvo supratingas. Nes kitaip mus visus už tą beribį smalsumą ir svetimų kraštų troškimą, būtų išmetę iš nuostabiųjų režisūros mokslų.
Šventės tapo faktiniais įvykiais, kuriuos reikia pažymėti, nes taip reikia. Nes visi taip daro ir tu turi tai daryti – nori to ar ne.
Ir taip metai su metais šventės mano gyvenime įgavo visai kitą prasmę. Jos tapo faktiniais įvykiais, kuriuos reikia pažymėti, nes taip reikia. Nes visi taip daro ir tu turi tai daryti – nori to ar ne.
Viskas aplink rėkte rėkia, kad šventės atributika tobula. Visi komponentai surinkti į vieną vietą. Tikslas yra, priemonės yra, o šventės... nėra.
Kiek teko dalyvauti masinėse šventėse, kur vedantieji periodiškai pasitikrina žmonių dvasinę būseną kažkodėl vis šaukdami ir domėdamiesi: kur jūsų rankos, kur jūsų kojos? Ir niekad nepaklausia, kur yra mūsų protas ir širdis. O širdis tyli. Nes nejaučia šventės.
Atsimenu su savo dramos būrelio mergaitėmis važiavome iš teatro festivalio, kuris vyko Latvijoje. Kai kurios pirmą kartą buvo užsienyje. Septintokėms įspūdžių pilnos akys, ausys ir širdys. Ir važiuojant kažkokiu šunkeliuku, vairuotojas sušunka, kad mes, po trijų parų, įvažiuojam į Lietuvą.
Mano mergaitės pašoka vietoje spiegdamos, įsikabina viena į kitą ir pradeda giedoti Lietuvos himną. Autobusiukas blaško į šonus, o mes, susikabinusios viena į kitą, galvomis atsirėmę į stogą, plešiam himną iš pačios širdies. Aš negaliu apsakyti, ką aš tada jaučiau. Mačiau veidrodėlyje seno vairuotojo akis, kuris žiūrėjo tiesiai į kelią, o jam skruostu ritosi ašaros. Verkiau ir aš. Nuo spontaniško gerumo ir gražumo.
Nuo tokio šventės pajautimo, kokio nesu jautusi jau daug metų. Kai autobusiukas sustojo, vairuotojas manęs paklausė kas čia buvo. Aš atsakiau, kad nežinau. Bet įtariau, kad tai buvo vienas iš mano gyvenime įvykusių stebuklų, kurie mane užklumpa visai netikėtose vietose. Kai supranti, kad tavo siela švenčia šventę.
Manau, kad nereikia laukti švenčių, kol jos pasibels į duris. Juk gali visą gyvenimą taip ir pralaukti. Ir niekas neateis. Šventę reikia švęsti kasdien.
Net neišeinant iš savęs. Kaip sakė tas milicijos seržantas iš gudžių 1984 metų. Ir jo vardas buvo Algis.
