Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Violeta Mičiulienė: Kas atsitinka, kai pasikeičia tavo gatvės pavadinimas

Mano gyvenimas prasidėjo Jurijaus Gagarino aikštėje. Joje stovėjo namas, į kurį mano tėvai atsivežė mane gyventi. Augdama sužinojau, kad J.Gagarinas buvo kosmonautas, kuris pirmasis pauostė Mėnulio dulkes.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Nors per skafandrą gal jam sunkiai sekėsi uostyti, tačiau jei kalbėsime perkeltine kalba, tai manau, kad kažkaip panašiai vyko tas procesas ten, danguje. Tačiau girdėjau, jog amerikonai sako, kad nei jis ten ką uostė, nei jis ten buvo pirmas. Gaila, bet laikas visagalis mums nebeleis patikrinti, kaip ten iš tikro viskas vyko.

Tačiau daina ne apie didvyrius ir jų prasmingą kelią. Aš apie tai, kad buvau mergiotė iš „Gagarinės“.

Tai buvo lygis. Centrų centras. Nors abejoju, ar J.Gagarinas turi ryšį su mano Subačiumi. Jaučiu, kad jis čia niekad ir nebuvo. Nes jei būtų buvęs, kaimynės tikrai būtų papasakojusios. Ryšio tarp žmogaus ir mano aikštės nėra, tačiau pripratimas prie pavadinimo – tai lyg antras prigimimas. Pripratau prie jo, ir J.Gagarino aikštė, lyg vantos lapas, prie visų vietų plast ir prilipo. O tada tik – bac iš giedro dangaus naujiena! Net ne naujiena, o tiesiog faktas.

Suprantu, kad Gagarinas nieko gero mano Subačiui nepadarė, bet atsiprašau – kuo dėti čia aukštaičiai? Ką jie mums padarė?

Grįžtu kartą namo ir matau neįtikėtiną dalyką. Namas mano, alyvos krūmas šalia jo tas pats (nepersodinsi gi per naktį kito), o štai lentelė ant namo kita. Mano namas dabar stovi Aukštaičių aikštėje. Tai kur Gagarinas dingo? Kur išskrido? Ir svarbiausia – kodėl? Klausiau ne kodėl nuėmė pagarbą Jurijui, bet kodėl Aukštaičių? Suprantu, kad Gagarinas nieko gero mano Subačiui nepadarė, bet atsiprašau – kuo dėti čia aukštaičiai? Ką jie mums padarė? Ar nepadarė?

Gal aš norėčiau gyventi suvalkiečių aikštėje? Aš kalbu apie tai, kad kažkas už mus nusprendė, kad būtų paprasčiau. Bet ar mes norim gyventi tokio pavadinimo aikštėje, mūsų niekas nepaklausė. Gal mes turime savo įžymių žmonių, kurių vardu galėtume garsinti savo kraštą? Ir kalbininkų, ir gydytojų, operos solistų ?

Burbuliavau, putojau viena savyje, kol angliarūgštė baigėsi. Pripratau. Ir aistros nurimo, ir nebesipurtau išgirdusi savo gyvenamosios vietos adresą.

Ogi žiūriu, kad kitas Gagarinas ruošiasi išskristi. Tik jo vardas Petras Cvirka. Kultūros veikėjas, rašytojas, cukrinių avinėlių apipaišytojas. Gražiai rašė apie mūsų žemę maitintoją ir apie lietuviškus kurmelius, vargo varguolėlius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Petro Cvirkos paminklas ir aikštė šalia jo
Luko Balandžio / 15min nuotr./Petro Cvirkos paminklas ir aikštė šalia jo

Tuo metu jis tikėjo tuo, kas aplinkui vyko. Tikrai tikėjo. Beveik kaip aš, kai buvau mokyklos komjaunimo sekretoriaus pavaduotoja. Kai tikėjau komunizmo atėjimu, ir kiekvienas amerikonas man buvo priešų priešas. Ir kai pas draugę atvažiavo dar tais laikais dėdė iš Amerikos, liepiau, kad ji iškratytų jo daiktus, nes ten tikrai jis turi paslėpęs šnipų įrangą.

Taip kad ir P.Cvirka gyveno taip, kaip gyveno dauguma. Nei jis šaudė, nei jis gaudė. Numirė anksti žmogelis ir net neįtarė, kad po jo mirties jį taip pradės kiloti ant kiekvienos pakylos. Statys paminklus ir įvardys kolūkius jo vardu.

Praeina kiek laiko – ir vėl apie P.Cvirką. Užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios. Vieni už, kiti prieš.

Guli sau žmogiukas ramiai žemėje maitintojoje ir net nenutuokia, kad čia dėl jo tiek veiklos atsirado.

Žmonės statė pristatė, įvardijo, pailsėjo, atsigavo ir vėl – trūkt už vadžių, vėl nuo pradžių. Praeina kiek laiko – ir vėl apie P.Cvirką. Užkliuvo už varčios ir vėl nuo pradžios. Vieni už, kiti prieš. Nuverst balvoną! Prašom jį atiduoti į mūsų kaimą! Pervadinti, sunaikinti ir žolėm užsodinti. Palikti, neliesti ir pamiršti. Tai ką daryti?!

Tiek daug laiko atima iš mūsų diskusijos apie klydusį žmogų, kuris pats tai suprato prieš savo mirtį.

O mūsų šaly žmonės nebeturi darbo. Žudosi vaikai. Psichinių ligų specialistai nebespėja gelbėti visų tų, kurie įkrito į nevilties liūną.

Užuot padėję atsigauti tautai, viens kitam į gerklę įsikabinę, žodžiais žeminam viens kitą už reikalą, kuris šiuo metu neturi pirmumo reikšmės.

Patikėkite manimi. Ar mano aikštė buvo J.Gagarino, ar dabartinė Aukštaičių, jos esmė nepasikeitė. Joje taip pat žmonės gyvena, kaip ir anksčiau: pykstasi, dirba, mylisi ir ilgisi. Ir būtų puiku, kad tą laiką, kurį skiriame ginčams, skirtume paupių išvalymui nuo šiukšlių ar tiesiog darytume tai, kas mums malonu.

Jeigu Lietuvoje reikia pasibelst į duris, o durų nėra, mes garsiai sakome:„Bar bar bar!“. O Anglijoje, pasirodo:„Knak knak!“. Bet žinote, kas įdomiausia? Ar „knak knak“ pasakysi, ar „bar bar“, vis tiek tave išgirs ir ateis pasitikti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos