Ir didžiosioms kautynėms juos rengia aprengėjai lyg pokštaudami. Sportininkų olimpiniai drabužėliai ir man nelabai kokie. Buvo gražesnių. Bet, iš kitos pusės, juk ne madų demonstruoti išleidžiame juos į pasaulį. Taip atsikerta tie, kuriems svarbus starto ir finišo santykis. Tada iššoka tie, kuriems sportas nelabai, bet labai, kai gražūs vyrai gražiai neša mūsų gražią vėliavą. Ir gražiai plevėsuoja. Tada galime atsidūsti ir pasakyti, kad beveik jau kaip ir viską padarėm.
Štai čia ir pareina argumentas, kad „smetoniniai“ krepšininkai su savo apranga šiandien negalėtų net iš namų išeiti.
O štai tada tie, kuriems gražūs sportiniai rezultatai svarbiausia, supyksta dėl tokio pasakymo ir pasiūlo mūsų sportininkus visiškai nurengti. Tegul prisimena graikų olimpiadas, kai joks medžiagos lopinėlis netrukdė pasiekti olimpo aukštumų.
Bet aš ne apie tai. Ne apie tai, kaip apranga daro įtaką siekiamiems rezultatams. Nes, kiek atsimenu, „sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą“.
Aš vis tik apie pravardes. Nes man pravardė – tai kažkas tokio, kas šiek tiek neteisinga žmogaus atžvilgiu.
Bent jau aš tai jaučiau nuo vaikystės.
Turėdama gražų vardą Violeta buvau vadinama „Špilka“ – „Vilka Špilka“. „Špilka“ pilnais, riebiais žandais, išraitytais lyg klebono dešrelės pirščiukais ir pilnomis blauzdelėmis, po kuriomis žemė liūliavo einant. Manęs kartą net paklausė, ar aš kada nors buvau perkarusi, kad mane vadino „Špilka“. Tada pradėjau nepažįstamiems meluoti, kad mano vardas Džuljeta. Nepadėjo. Nes buvau sutrumpinta iki „Džiulkos“. Kai pradėjo šaukti kaip šunį, maldavau vėl vadinti tikruoju vardu, bet buvo per vėlu.
Šiuo metu, kai vyko nuotolinis mokymasis, į internetinį pasimatymą su dėstytoja atėjome visu būriu. Ir nuo pirmos minutės kilo problemos. Nes dėstytoja nenorėjo priimti „bėgančio jaučio“, „mažulytės spanguolytės“, bei „velnio persikėlio“.
Ji nuoširdžiai aiškino, kad ji nori dirbti su žmonėmis, o ne su vaisiais ir uogomis. O jaučių bijo nuo vaikystės.
Ilgai sprendėme problemą, kaip mums bendrauti. Nes juk žmonės gali būti tuo, kuo nori? Ar tuo, kuo nori juos matyti kiti?
Mano miestelyje gyvena šeima, kurios vyrai iš kartos į kartą tempiasi paskui save tą pačią pravardę. Koks senelis, toks ir anūkas. Ir tik pasitikslindami paklausiam, kurios kartos atstovas turimas omeny. O kai kurios pravardės yra tokios, kad garsiai jų negali ištarti net tada, jei šalia nėra vaikų. Tiesiog niekaip nesuprantu, už ką žmogų vadina tokiu vardu, kad jį išgirdęs tikrai nuraustų net vežiko arklys.
Pravardes dažniausiai gauname dovanų vaikystėje. Nes neturime laiko ištarti ilgą draugo vardą. Nes nėra laiko nesąmonėms. Draugė įdėjo savo sūnui vardą Benjaminas. Ir kaip man buvo jos gaila, nes visą sūnaus vaikystę ji kovojo su kiemo vaikais. Kai apačioje, po balkonu, vaikai rėkdavo, kad „Benis“ išeitų į lauką, ji, atrodo, išprotėdavo. Išlėkusi į balkoną beveik išvirsdavo per turėklus ir mataruodama kulnais į dangų šaukdavo iš visų jėgų, kad jos sūnus yra Benjaminas! Ne kažkoks „Benis“! Ir vieną kartą taip neaiškiai tą išrėkė, kad sūnus gavo pravardę „Penis“ visam laikui, iki jis išvyko mokytis į miestą.
Ne visada pasaulis paklūsta mūsų taisyklėms, kaip mes to benorėtume.
Nors pastaruoju metu net nežinau, kokie vaikų, gyvenančių aplink mane, vardai. Nes niekas vieni kitų nebešaukia per balkonus ir langus. O kam šaukti? Juk galima parašyti į telefoną ir tyliai susitarti susitikti.
Tačiau iki šiol man negražu, kai suaugusį žmogų vadina pravarde. O kaime jų tiek daug. Žmonių su pravardėm. Ir kažkodėl jos beveik visos negražios. Signalizuojančios kažkokią ydą, įvykį arba trumpina per ilgą pavardę. Nors atsimenu ir atvirkštinį įvykį. Savo kurso draugą, turintį gražią trumpą pavardę Daugnoras, kažkodėl vadinome „Mnogochotelščikovu“. Abiem prasmėmis daug norintis.
Politikus puse lūpų ir papuošiame pravardėmis ir jokiu būdu ne dėl to, kad jų pavardės per ilgos. O todėl, kad norime įkąsti. Kad jiems skaudėtų.
Todėl, kad mums atrodo, kad taip teisinga. Nors niekas tos tiesos nežino. O man pravardė tai kažkokia pašaipa, kurią gali naudoti tik labai artimi žmonės. Ir su meile. Kurie tai daro, kad visiems tai būtų smagu.
Nes man tikrai iki šiol nesmagu, kai žinau, kad gimtame kaime, kalbėdami apie mane sako „Trečiokaičia“. Tai aukštaitiška mergiotės pavardės išvirkščioji pusė. Taip sako, lyg norėdami paniekinti mano galimybes ir mano esybę. Tai atėję iš tautos, bet man ta žodinė tautos dalis nepatinka. Kaip ir nepatinka, kai laksto po krepšinio aikštelę Kalnietis, o ant jo nugaros matau, kad tai „Kalnas“.
Sakau tiesiai – man nepatinka pravardės.
Sakau tiesiai – man nepatinka pravardės. Juk jei tai būtų gerai, tai iškart gimus vaikui ir duotų pravardę. O juk duoda pavardę? Kad pratęstų giminės vardą.
Nors kai pagalvoji, tai gal gerai, kad bent kažkaip vadina? O ne tai, kad kaimynai nežino vieni kitų nei vardų, nei pavardžių. Ir čia tu tampi paprasčiausiai „Tas, iš antro“.
