Pamenu, kaip savo sūnui aiškinau, kad negalima erzinti piktos kaimynės, kuri mūsų taip nemylėjo, kad net nekentė. Buvom tokie pikti šašai ant jos kelio. Nieko, atrodo, blogo nedarėm, bet visada jausdavomės, kaip krislas jos tyrose akyse. Ir aš savo mažiui kalbėjau, kad negalima atsikalbinėti prieš vyresnį žmogų. Negražu. Reikia gerbti ir todėl, jei taip sako, reikia patylėti.
Ir mano vaikis man atrėžė, kad aš kalbu nesąmones. Nes pati jį mokiau kovoti už tiesą, jei mato, kad jis teisus. Ir kodėl jis turi gerbti piktą neteisingą svetimą moterį, kuri jį įžeidinėja? Vien todėl, kad ji pražilo? Juk jis nekaltas dėl jos žilumo ir senėjimo! Čia jau reiktų kreiptis į jos artimuosius.
Nežinojau, ką jam atsakyti, nors jaučiau, kad jis teisus. Tačiau man vis tik pavyko įskiepyti savo vaikams pagarbą silpnesniems už juos. Ir nesvarbu, ar tai būtų senolis, vaikas ar gyvūnas. Tu turi padėti tam, kas šalia tavęs nesusitvarko su savo problema. Ir be jokių ten karmos taškų, padėkų ar „bonusų“.
Kai tau kas nors padeda, visada padėkok. Tačiau kai tu padedi, niekada nelauk, kad pultų ant kelių prieš tave ir bučiuotų rankas. Tada tavo darbas – šuniui ant uodegos. Ir nuneša šunėkas tavo darbą laukais, jei viena ranka duodi bobutei saldainį, o kita fotografuoji savo žygdarbį. Nors suprantu, kaip yra sunku to nedaryti šiame reklamos persotintam pasaulyje. Pati kovoju su savimi.
Atsimenu, kaip savo draugei, kuri sunkiai gyveno visomis prasmėmis, suorganizavau solidų lauknešėlį ir mano sūnus, kurio ji nepažinojo, nunešė į jos darbą. Pasveikino su šventėmis, apkabino, pabučiavo ir nieko nepaaiškinęs išėjo. Jūs neįsivaizduojate, kaip ji man pasakojo apie šį stebuklą! Apie jos spėliones ir ieškojimus, kas dėl to stebuklo kaltas.
Ir niekaip negaliu sau atleisti, kad kaip kokia višta, kuriai gal pritrūko dėmesio, po metų pasakiau, kad tai mano darbas. Visus metus mūsų pokalbiai baigdavosi stebuklo tema: „Kas tas stebukladarys?“. Ji džiaugėsi kaip mažas vaikas, nes džiaugsmų jos gyvenime buvo tik kelios kruopos. Ir aš iš jos tai atėmiau. Nes turbūt norėjau pasididžiuoti, kokia aš nuostabi. Kad neduok die, garbė neatitektų kokiam nors kitam, ne tiek vertam pagarbos kiek aš žmogui.
Nežinau, kaip reaguoti į mano mamos amžiaus nepažįstamą moteriškę, kuri man parašo, kad aš esu... na, iš tikrųjų, ir kas aš tik pagal ją nesu. Viskuo, kas negera, ir murzina
Stebuklas praranda savo prasmę, kai tu jį supranti. Tai buvo man didžiulė pamoka, kad jei darai gerą darbą, niekada neiškelk savęs ant pjedestalo. Gali garsiai kalbėti apie savo darbus tik tada, jei kitus nori paskatinti prisidėti prie tavo veiklos. Savo pavyzdžiu pakviesti ištiesti pagalbos ranką. Nes šiuo metu aplink ypač daug žmonių, kuriems pagalba iš bet kur labai reikalinga.
Bet aš apie pagarbą. Nes nežinau, kaip reaguoti į mano mamos amžiaus nepažįstamą moteriškę, kuri man parašo, kad aš esu... na, iš tikrųjų, ir kas aš tik pagal ją nesu. Viskuo, kas negera, ir murzina. Visi pikti žodžiai, kuriais vadinama prastos išvaizdos ir elgesio moteris. Ir pabaigoje klausimas – ar ne per daug man čia garbės? Na, tikrai garbės niekada nebūna nei per daug, nei per mažai. Ir neaišku kas yra tas – „čia“? Nes turbūt garbės prasmė nesikeičia, jei ji būna ir „ten“ ir „čia“ ? O garbės būna tiek, kiek užsitarnavai.
Tačiau aš ne apie tai. Ar galima taip kalbėti nepažįstamam žmogui? Ar galima kaimo moterytei viešai sakyti, kad prezidentas kvailys, ministras idiotas, o Seimo narys mulkis? Pasirodo, galima ir už tai nieko nebūna. Šito niekaip negaliu suprasti iki šiol. Kas leido šitaip sakyti ir nuo kada taip išlaisvėjo neišprusėliai?
Nuo kada taip išlaisvėjo neišprusėliai?
Šis laikotarpis leido priartėti prie žmonių, apie kuriuos seniau tik girdėdavome iš laikraščių, per gaidžio pėdą ir kakariakuoti nesąmones tiesiai jiems į veidą.
Koliotis viešai tapo norma. O kitos normos nuėjo į šalį. Nuėjo į šalį kepurės nusiėmimas, kai pro tave veža mirusį. Nes tu pagerbi jo gyvenimą, kurio net nepažinojai, bet žinai, kad žmogus atvargo.
Dingo ir vyro atsistojimas, kai į kambarį įeina moteris. Rankų ištraukimas iš kišenių, kai kalbi su žmogumi. Visa tai kažkur nuėjo. Į praeitį, į nežinią. Kaip nereikalingi atavizmai.
Galvoju, kad gal per daug mes dirbome, kad mūsų vaikai viską turėtų, jog pamiršome papasakoti, kaip reikia gyventi pasaulyje? Kaip reikia pasisveikinti įėjus į bet kokią patalpą, kurioje yra žmonių, net jei tu jų ir nepažįsti? Juk tam ir sveikiniesi, kad pažintum ir pajustum draugiškumą. Nors ir trumpam. Atsimenu patį baisiausią knygos pavadinimą – Oldingtono Ričardo – „Visi žmonės priešai“. Knyga gera. Pavadinimas liūdnas.
Pasaulis nesikeičia, jei jį bari, auklėji ir baksnoji į blogus dalykus. Pasaulis pradeda keistis, kai pats žmogus, užuot į viską badęs pirštu, savyje kažką pradeda keisti
Pasaulis nesikeičia, jei jį bari, auklėji ir baksnoji į blogus dalykus. Tikrai įdomus dalykas, kad pasaulis pradeda keistis, kai pats žmogus, užuot į viską badęs pirštu, savyje kažką pradeda keisti. Todėl reikia pačiam suprasti, kad pykčio bumerangas dažniausiai apsukęs ratą kala per pakaušį trigubai stipresne jėga, nei jūs paleidote.
Vienas iš sunkiausių dalykų, ko dabar mokausi, tai nebevertinti. Nevertinti ir nesmerkti kitų žmonių poelgių. Nemokyti kitų elgtis taip, kaip man atrodo, kad jie turėtų elgtis. Sunku. Labai sunku savyje nugalėti visažinį mokytoją ir padėti žmogui tik tada, kai jis to paprašo.
Nes jei žmogus elgiasi ne taip, kaip tu darytum, tai nereiškia, kad jis blogas. Tiesiog jis kitoks. Ir nereikia jo smerkti už kitoniškumą. Arba bent jau patylėti ir nereikšti savo nuomonės viešai, kuri nieko nepakeičia, tik įskaudina žmogų. O mūsų ne taip ir jau daug, kad uždarinėtumėme vieni kitiems prieš nosį duris.
Aš nenoriu nieko auklėti, tik noriu garsiai pasakyti, kad myliu jus visus kokie jūs bebūtumėte, ir prašau priimti mane, tokią, kokia aš esu. Nors gal ir nepateisinu jūsų vilčių.
