Žmogus metuose ir už mane vyresnis, o jaučiuosi taip nepatogiai, lyg jis būtų mano vaikas ir nuoga dziundze bėgiotų kieme prieš kaimynų langus. Sėdėdamas rimtuose postuose, tvarkydamas mano ir kitų žmonių likimus, skleidžia tokį ligonio kliedesį, kad šiurpai eina per nugarą.
Ir aš galvoju – man, svetimam žmogui, nepatogu to klausytis, o kaip jaučiasi jo žmona, vaikai tą girdėdami? Kokiu žodžiu tą jausmą galima nusakyti? Nes jau čia nebe nepatogu, o kažkas dar aukščiau.
Man nepatogu sutikti žmogų, kuris mane apvogė. Einu nuleidusi galvą pro jį, nes jaučiuosi kalta, kad jis taip pasielgė. Gal tikrai ką nors ne taip padariau, kad jis buvo priverstas neatsiklausęs iš manęs paimti tą daiktą, nes jam jo reikėjo? O jis eina priekine dalimi įsiveržęs į priekį ir akis įsmeigęs man į kaktą, lyg aš tai būčiau iš jo paėmusi. Ir prasilenkiame taip keistai. Aš sutupusi, šoniuku skersai, o jis išdidžiai tiesiai, lyg su medaliu ant krūtinės.
Didelis nepatogumas yra paprašyti tau priklausančių pinigų. Vis atrodo, kad negražu taip prašyti, jei ką nors padarei, o tau vis nesumoka. Nes jei žmogus iškart neatidavė, vadinasi, blogas buvo tavo darbas? Ir vėl tas nepatogumas daro tavo liežuvį kvadratinį, kuris negali ištarti paprastų žodžių: „Atiduok mano pinigus“.
Nepatogu būti toje vietoje, kurioje jautiesi nepatogiai. Mano vienas draugas priklausė vienai politinei partijai, kuri dabar nulipo nuo pjedestalo. Jis tuo labai didžiuodavosi ir visur matydavome iš ženklo atlape, kam jis atidavęs savo širdį, protą ir sąžinę.
Didelis nepatogumas yra paprašyti tau priklausančių pinigų. Vis atrodo, kad negražu taip prašyti, jei ką nors padarei, o tau vis nesumoka. Nes jei žmogus iškart neatidavė, vadinasi, blogas buvo tavo darbas?
Ir net į asmeninę draugo šventę jis taip išvyko apsirengęs tiesiai iš susirinkimo. Ir ne todėl, kad visi žinotų, kieno jis pusėje, bet paprasčiausiai neturėjo laiko persirengti. Šventė buvo puiki ir pavyko visiškai atsipalaiduoti, nes darbas rimtoje įstaigoje, tai ne griovius šienauti. Bekalbėdamas su visais išragavo visus gardumynus, nuo kurių iš pradžių atsisakė liežuvis, paskui kojos, o vėliau ir sąmonė. Kur rado vietą, ten ir griuvo kaip ąžuoliukas.
Paryčiais žmogelis nubudo nuo Sacharos dykumos pojūčio burnoje. Tačiau jį išgąsdino ne tai. Netikėtai pajuto, kad jam į kaklą įsmeigtas aštrus durklas ir taip jau skaudokai įsirėmęs. Sunkiai, bet atplėšęs vieną akį, apėjo su ja horizontą. Kiek pajėgė su viena. Horizontas visai nepažįstamas, tik netoliese iš patalų kyšojo basa vyriška koja. Tačiau ir ji buvo visiškai nepažįstama.
Atmintis apsimetė, kad išėjo pasivaikščioti, ir kas atsitiko vakar, toje vietoje dūlavo juoda dėmė. Bet buvo aišku, kad kažkas vis tik įvyko, nes už nieką tai niekas ir nedurs į kaklą. Plius jėgos nebe tos, kaip vakar ryte, ir taip norėtųsi išpilti tai, kas vakar buvo išgerta. Tačiau vos tik pakrutėjus, durklas vis giliau smigdavo į kaklą.
Galvoje pralėkė keli Sovietų armijoje išmokti priešų puolimo kovų meno veiksmai. Per pusvalandį buvo pragalvotas gyvenimas iki to ir kas bus po to. Tačiau taip nepatogiai gulėti darėsi jau tikrai nepatogu. Ir suplakęs į vieną vietą kelis kovos veiksmus, šoko iš lovos tiesiai ant priešo ir... iš jos iškrito.
Šalia jo nieko nebuvo. Ir toliau nieko nebuvo. Aplink visi miegojo. Pažvelgęs į veidrodį pamatė raudoną žymę kakle, kurią padarė... į švarko atlapą įsegtas sidabrinis ženkliukas – gandriukas, kurį jam įsegė partijos lyderis. Kuriuo jis taip visada didžiuodavosi.
Ir kažkaip galvoju, kad jei pasakytumėme, kas mums iš tikrųjų nepatogu, būtų daug paprasčiau.
Pasakodamas man tą istoriją jis pasakė svarbų dalyką, kad kaip tau būtų nepatogu, bet visada eidamas miegoti nusirenk drabužius. Kad vėliau nebūtų gėda žiūrėti žmonėms į akis.
Ir kažkaip galvoju, kad jei pasakytumėme, kas mums iš tikrųjų nepatogu, būtų daug paprasčiau.
Kaip aš vykau iš procedūrų, kuriose mano sveikatą „tvarkė“ medicininės dėlės. Jos mane „gydė“ ties paausiais, o dėlių įkandimo vietos, kaip žinote, ilgai kraujuoja. Man padarė tokį lyg sostą galvai ir apmuturiavo visą kaklą. Tačiau, vairuodama mašiną, jaučiau, kaip drėksta kaklas.
Ir neaišku, iš kur iššoka policininkas ir sustabdo mane. Pradeda pasakoti, kokia jo pavardė, kokį vardą davė tėveliai ir už kokį darbą jam moka pinigus, kol viduryje jo kalbos, jis užsikerta lyg sugedusi plokštelė. Nes kelis kartus pakartoja, koks jis ten seržantas ar kapitonas.
Aš suprantu, ką jis pamatė. Mano apykaklę, paskendusią kraujuose. Ir man taip nepatogu, kad jis tai mato. Dar suprantu, kad jis tuoj numirs nuo to vaizdo. Tačiau dar vargšiukas įstengia sukapoti kelis žodžius, kurie reiškia, kad jis nori man padėti, tik nežino kaip. Ir ką aš darau? Ar aš pasakau, kad jis nebijotų ir kad čia viskas gerai? Kad man visai neskauda ir net atvirkščiai – gera? Kur tau!
Turim kaip nors išmokti sakyti tiesą sau ir kitiems, kad nesimuistytumėme nepatogumuose.
Aš jo paprašau, kad greičiau jis mane paleistų, nes turiu važiuoti namo. Ir kuo greičiau, nes jaučiu, kad man tuoj nulūš galva. Ir jis mane paleidžia. Iškart, net parodydamas kryptį, kur turiu važiuoti. Nors pasirinkimas tai nedidelis. Į priekį arba atgal. Labai greitai paleidžia. Ir aš nuvažiuoju. Bet ne taip greitai, kaip jis norėtų.
Man įdomu, ar jis dar dirba Marijampolės policijoje? Tikiu, kad jam viskas gerai ir iki šiol aš nepatogiai jaučiuosi dėl savo poelgio.
Nors nepatogumai ir paskui nedingo iš mano gyvenimo. Ir ne visada jie susiję su manimi. Nes man dar taip keista būdavo matyti, kaip mano draugė pereina į kitą gatvės pusę, nes jai nepatogu būdavo matyti ateinančius savo buvusį vyrą su geriausia jos drauge už parankės. Ji užgrobė svetimą teritoriją, o nukentėjusi jaučiasi nepatogiai. Kad buvo tokia žiopla ir neišlaikė jo. Ir jie dabar du, o ji nepatogiai viena.
Nepatogumas neleidžia mums būti ramybėje. Kaip to benorėtumėme. Turim kaip nors išmokti sakyti tiesą sau ir kitiems, kad nesimuistytumėme nepatogumuose.