Mano tvirtovėje, kur turėjau jaustis saugiausiai. Gal kad netrukdytų televizoriaus garsai arba norėdavo, kad aš galvočiau apie savo nuodėmes, tai palikdavo mane vieną.
Ir tame kampe aš negalvojau, kad blogai pasielgiau, o kūriau keršto planus. Apie tai, kaip už tokį pažeminimą aš savo baudėjams atkeršysiu tiesiog numirdama. Štai ateina, o aš vat visa graži, bet šiek tiek negyva. Tada jie stovės prie mano grabelio ir sriūbaus garsiausiai į dangų iškėlę akis. Vat tada jie supras, kokie buvo neteisūs. Vat tada jie pamatys.
Ir susigraudindavau iki negalėjimo, ir apsipildavau ašaromis, lyg jau pati stovėčiau prie to grabelio. Tačiau baisumas buvo tame, kad palikdavo mane kampe stovėti ir išjungdavo šviesą. Na, tipo kam nusikaltėliui šviesa? Jei jau stovi kampe, tai tu nei rašysi, nei skaitysi, nei tobulėsi. Murksok tamsoje ir vilties niekur nebeieškok.
Ta tamsa man buvo baisi. Su ja ateidavo baimė. Aš vaikystėje turėdavau daug baimių. Ir visos mane talžė iš visų pusių. Ir neturėjau, kam pasiguosti. Kai papasakodavau, kad tamsoje, stovint kampe, iš viršaus ant tavęs gali nusileisti milžiniškas voras, buvau išjuokiama. Nes vorų milžinų nebūna. Tiesiog nebūna ir viskas. Suaugusiems nebūna, o vaikams būna ir ne vien vorų. Tačiau kuris suaugęs tiki vaiku, o ypač tokiu, kuris linkęs fantazuoti? Nors jie sakydavo, kad aš meluoju. O aš tenorėjau būti kam nors įdomi.
Ir tik būdama suaugusi supratau, kad baimė yra tai, ko nepažįsti ir nežinai. Žinotum, suprastum – nebebijotum.
Jie sakydavo, kad aš meluoju. O aš tenorėjau būti kam nors įdomi
Man nepatinka bijoti ir aš nemėgstu baimės. Nežinau, iš kur paskui mane velkasi baimė pavėluoti. Jei aplinkybių verčiama vėluoju į susitikimą, aš jums negaliu apsakyti, kaip jaučiuosi. Širdis, supratusi, kad tas futliaras, kuriame ji uždaryta, nespės laiku, bando atrasti visame kūne kokį nors išėjimą, kad bent ji nepavėluotų. O burnoje toks įtempto metalo skonis, lyg žiemą būtum iš visų jėgų kritusi pakaušiu ant ledo.
Ir nieko su savim negaliu padaryti. O jei šalia žmogus, kuris vėluoja, tai aš jums negaliu apsakyti, kaip jaučiuosi. Tiesiog jei galėčiau, užsikraučiau jį ant kupros ir bėgom nuneščiau į tikslą. O jei nepakelčiau... Jei nepakelčiau, sunaikinčiau vietoje. Kad daugiau niekada nevėluotų. Nes tie, kurie vėluoja, yra vagys. Laiko vagys.
Bet aš apie baimę. Konkrečiai apie šį jausmą, kuris užgriuvo mus visus šiomis dienomis.
Šiandien iš trijų žmonių išgirdau žodžius: „Aš bijau“. Žmonės, kuriuos pažįstu jų stiprybėje, mokėjimu teisingai gyventi ir daryti pasaulį gražesnį
Šiandien iš trijų žmonių išgirdau žodžius: „Aš bijau“. Žmonės, kuriuos pažįstu jų stiprybėje, mokėjimu teisingai gyventi ir daryti pasaulį gražesnį. Nes tai, ką jie daro, yra gražu. Ir štai jie bijo. Bijo to, kas dabar vyksta. Bijo to, kas bus ateityje. Bijo savo baimės dėl to, kad nebesupranta, ką daryti. Kad nebebijoti. Ir nėra šalia žmogaus, kuris paglostytų galvą ir pasakytų, kad milžiniškų vorų nėra.
Šiandien su tėčiu klausėmės laidos apie IX fortą. Kaip per dieną buvo sušaudyta beveik dešimt tūkstančių žmonių. Apie kaltę be kaltės. Apie tai, kad tave gali nušauti tik todėl, kad kažkam nepatinka tavo šeima. Tavo akių spalva ir garbanos, krentančios ant kaktos.
Kalbėjomės ką tėtis, kai dar buvo vaikas, prisimena iš karo laikų. Kalbėjo sausais vyriškais žodžiais, kurie žaižaravo visomis emocijų spalvomis. Klausiausi ir jutau, kaip pamažu tirpo baimės jausmas dėl šios dienos. Žiūrėjau į šią dieną, pakylėta virš liustros, žemyn nuleidusi akis, lyg matyčiau filmą. Mačiau, kad galiu paduoti sriubos savo senam tėvui, kad galiu neįsileisti prašalaičio, kuris man linki blogo. Kad jei man skaudės, kažkam rūpėsiu, ir tas, visai man svetimas žmogus padarys, kad man neskaudėtų. Aš mačiau, kad turiu draugų, kuriems galiu paskambinti, kad išgirsčiau padrąsinantį: „Nebijok“.
Niekas su mūsų baime nesusitvarkys geriau nei mes patys. Ir jei kas nors parašys jums apie savo baimę, nustumkit saviškę į šoną ir dviese sudorokit tą jo jausmą. Pirma padėkit kitam, nes su sava jūs susitvarkysit bet kada. Nes jūs esate stiprūs. Nes jums paskambino pagalbos. Vadinasi, jumis tiki. Nebijokim.
