Po pusmečio sutikusi ją nustebau. Prieš mane stovėjo švytintis, gražus ir laimingas žmogus. Šio pasikeitimo paslaptis, pasirodo, visai paprasta. Ji sužinojo, kad į pasaulį po ilgo laiko ateina jos išsiilgtas anūkas. Ir ji man pasakojo, kad jai atsirado viltis, nes pas ją sugrįžo tikėjimas. Tikėjimas, kad su visu tuo gražumu viskas pasikeis į gerą.
Žiūrėjau į jos spindinčias akis ir pati negalėjau atsigauti nuo to, kas mus gali išgelbėti. Mūsų išsigelbėjimas slypi tikėjime. Ir visai nesvarbu, kuo tiki.
Pavyzdžiui, Artūras po darbo dingsta savo garaže. Nusibaigęs, susiraitęs tėvuko motociklas kėpso letargo miegu kampe ir niekaip nenori keltis. O Artūras jį tapšnoja, atsargiai krapšto ir viską daro, kad įpūstų jam gyvybę.
Juokais paklausiau žmonos, ar jos neerzina tas, mano manymu, juokingas ir bereikšmis užsiėmimas. Ji nusišypsojo ir pasakė norinti, jog kuo ilgiau jis neužsivestų, nes Artūrą į priekį veda būtent šis tikėjimas. Jis atsigavo, kai pradėjo tikėti, kad gali iš nevilties pakelti savo vaikyste apipintą tėčio motociklą.
Ir tai nereiškia, kad jautiesi gerai, kai įveiki metalo krūvą. Jis tiki, kad įpūtęs savo tikėjimu gyvybę tėčio motociklui, jis nusilenks savo didvyriui, kurio taip seniai neteko. Tai bus toks nematomas paminklas tėčiui. Ir jis tuo tiki. Tik štai, kuo toliau tikėti, kai motociklas užsives?
Negaliu užmiršti vieno matyto vaizdo. Prie užmauryjusio tvenkinio užmačiau kokį šešiametį bamblį. Murzinas, basakojis berniukas laikė rankose žilvičio vytelę, prie kurios pririštas siūlas makalavosi vandens paviršiuje. Prie siūlo nebuvo nieko, už ko galėtų užsikabinti žuvis.
Pasisveikinau kaip su tikru žveju, o jis atsakė pagal visas taisykles. Bet tyliau nei aš, kad neišgąsdintų žuvies. Su sarkazmu pakalbinau žvejį. Apie tai, kokio didumo lydį jis tikisi ištraukti, kokio didumo kabliuką užkabino ir kada tikisi laimikio. Berniukas visai rimtai atsakė, kad pažadėjo babai vakarienei atnešt žuvį. Turbūt kuoją. Ir jis atneš. Ir tas jo tikėjimas mane taip sustatė į vietą, kad susigėdusi nuėjau. Buvo gėda, kad nemoku taip tikėti kaip jis.
Buvo gėda, kad nemoku taip tikėti kaip jis.
Ir tą berniuką aš iš tikrųjų buvau sutikusi, bet seniai. Nepagalvokit, kad tik prie vieno žmogaus prieina berniukai. Prieina ir prie kitų. Jus tik tikėkite ir prie jūsų kada nors prieis teisingas berniukas, kuris jums atvers akis.
Gražus tas žodis – tikėjimas. Išdalijus prasmėmis randame užkoduotą paslaptį: „Tik ėjimas“. Ėjimas link vilties. Ir niekas neturi teisės smerkti kito žmogaus tikėjimo. Visos dabartinės pasaulio bėdos ir nutinka, kai vienas žmogus puola kito žmogaus tikėjimą. Lyg tam turėtų teisę. Žmogus, kuris tiki verkdamas ir daužydamas kumščiu sau krūtinkaulį, turėtų suprasti, kad ne visi taip gali tikėti. Nes šalia yra kitas tikintis, kurio tikėjimas yra šokinėti iš džiaugsmo, iškėlus rankas į dangų. Jis yra toks ir turi tokį tikėjimą.
Ir aš šiuo metu į visus žmones žiūriu tik taip – tikiu ar netikiu. Televizorius rodo žmogų, kuris priima įstatymus. Klausau. Girdžiu, ką kalba ir... netikiu. Na nors tu ką! Girdžiu, kad jis pats netiki tuo, ką sako. O kitas taria žodį, kad ir skaudų, bet aš juo tikiu.
Ir aš šiuo metu į visus žmones žiūriu tik taip – tikiu ar netikiu. Televizorius rodo žmogų, kuris priima įstatymus. Klausau. Girdžiu, ką kalba ir... netikiu.
Pasiilgstu tų žmonių, kuriais tikiu ir su kuriais galėčiau eiti į žvalgybą. Nežinau, ką jiems karantinas padarė. Ar galėsiu toliau jais tikėti, kai susitiksime. Nes daugelis draugų mane stebina, kai pradedame keistą, bet šiandieninę kalbą. Apie tikėjimą.
Ar aš tikiu COVID-19 viruso buvimu ir ar nepalieka manęs tikėjimas, kai kalbama apie skiepus. Net nežinau, ką pasakyti. Nes ar aš tikiu, ar netikiu, bet aš ta zaraza sirgau. Ir gal man pamelavo daktarai, kad tai ji? Gal tai koks nors kitas parazitas pašeimininkavo mano organizme ir dingo? O kadangi aš patikėjau, kad jau persirgau, tai kažkaip drąsiai ramiai miegu naktimis. Nes manęs nekankina jokie klausimai. Na tipo tokie – kas galėjo šeimininkauti ir siautėti mano nuodėmingame kūne.
Paprasčiausiai nesigilinu ir nelendu į diskusijas. Jei žmogus nori tikėti, kad nėra to, kas yra, tai aš negaliu jo pulti, kad įrodyčiau, kad tai yra. Nes neaišku, ar ir aš teisi.
Šiandien didysis ketvirtadienis. Kai reikėtų nuplauti sielas. Nuo visų negerų minčių ir abejonių. Kad mus, tokius švarius, vėl apsikabintų viltis. Kad vėl sugrįžtų tikėjimas. Tikėjimas viskuo, kas yra gera ir gražu. Tikėjimas, kad ne kas kitas, o tik meilė, išgelbės mus ir mūsų pasaulį.
