Ir tada parėjo! Mintis – žaibas! Juk peliuko tai nėra! O virusas visur!
Akys, nemeluosiu, iššoko į priekį per kokį pusmetrį, kaip koks periskopas, bandydamas tamsoje įžvelgti virusą, jei toks jis yra. Nieko nemačiau. Tada pradėjau prisiminti, koks galėtų būtų kitas požymis, pagal kurį atskirčiau bjaurybės buvimą savyje. Sako, kad žmogus nebejaučia kvapų.
Tiesiog užmoviau pagalvę ant savęs! Uosčiau ir bandžiau suprasti, koks yra galvos kvapas ir ar aš jį užuodžiu?
Kažkas buvo. Lengvo. Bet manęs neįtikino. Štai tada ir prasidėjo. Kaip kino filme. Naktis. Pasišiaušusi bobelė su naktiniais ant pirštų galų tamsoje stripinėjo po namus, iš eilės uostydama viską. Ir su kiekvienu užuostu kvapu, tapdama vis laimingesnė. Aš nežinau, ar tai reiškia, kad aš nesergu. Bet aš užuodžiu!
Aš iš tikrųjų pamiršau, kaip kvepia pasaulis! Nežinojau, kaip kvepia mano užuolaidos, mano gėlės.
Juk šis nuostabus žaidimas galėtų būti žaidžiamas dabar namuose. Konkursas – „Kas užrištomis akimis atspės daugiau kvapų?“ Prizas – dvi dienos iš eilės vedžioti šunį. Seniau reikėdavo mesti burtus, kas išves Reksą į lauką, o dabar? Dabar irgi reikia mesti burtus, nes norinčių daugiau nei šunų.
Naktį, pakirdusi iš baimės, jau sunkiai beužmigau. Galvojau apie kvapus savo gyvenime. Apie tai, kaip visai neseniai padariau didžiulį atradimą.
Negalėdavau suprasti, kodėl per visą kūną nueidavo šiurpuliukai, kai užuosdavau šalia padėtą paprastą kvadratinį sausainiuką ir obuolį. Tiesiog nutvilkydavo kažkoks kosminis supratimas, kad man tai svarbu.
Ir kažkada supratau. Mano beveik visa vaikystė prabėgo ligoninės palatose ir sanatorijose. Šalia lovos stovėdavo spintelė, kurios stalčiuje tuo metu dažniausiai gulėdavo kas? Obuolys ir sausainiai „Du gaideliai“.
Tai mano vaikystės kvapas! Todėl man taip virpėdavo širdis tai užuodžiant.
Ir visi gyvenimo atvejai turi savo kvapus. Kurie pakelia ir neleidžia palūžti.
Ateina pavasaris. Jis turi tokią puokštę kvapų, kad visas tas bukietas sielą gali atplėšti nuo žemės ir švystelti į dangų! Todėl ir sakau – „Atidarom langus ir kvėpuojam visa krūtine. Tegul viltis sugrįžta ten, iš kur buvo pabėgusi.“