Krovinys, kurį reikia išmesti, kad laivas nenuskęstų. O mūsų laivai šiuo metu keistai pakrypę. Dreifuoja tokie įtartinai pavojingi ir reikia daug pastangų, kad išsilaikytų paviršiuje.
Mano namai buvo perkrauti. Perkrauti tokiais daiktais, kurių pavadinimas labai gražus, netgi sakyčiau skamba prancūziškai, o esmė yra beviltiška. Įsiklausykit – suvenyrai...
Kas sugalvojo tuos daiktus, kurie neturi beveik jokios išliekamosios reikšmės?
Kas sugalvojo tuos daiktus, kurie neturi beveik jokios išliekamosios reikšmės? Ir kas mums šovė į galvą, kad mes juos perkam ir vežam dovanoti žmonėms, kurie net nežino kur tuos košmarus padėti? Ir jie neprašo tų nesąmonių. Nors iš tiesų tai kai kurie prašo. Taip kvailai numesdami: „Ai, parvežk ką nors... nesvarbu ką. Tik iš tos šalies. Ką nors tokio.“
Ai, parvežk ką nors... nesvarbu ką.
Ir su pirma atvykimo diena bėgioji liežuvį iškišęs, ieškodamas ko nors "tokio". Lakstai lyg iš tos pasakos apie Pelenę, kai paprašė atvežti, kas ant nosies galo nukris.
Tik Turkijoje ant nosies trys riešutėliai nekrenta. Ten reikia pirkti. Kad būtų ne per brangu ir kad neatrodytų, kad esi skupus. Kad paduodamas lengvai nuraustum, kai tau sako, kad nereikėjo tokio brangaus daikto pirkti. Tai žinoma, kad nereikėjo. Betgi pats prisiprašė. Nes juk kurortuose kažkaip pigių daiktų nelabai būna.
O tie keramikiniai peliukai, paršiukai, ožiukai, kurie simbolizuoja atėjusius ir nuėjusius metus? Pasakykit, blaiviai mąstančiui žmogui? Kodėl žmogui, kuris paniškai bijo pelių, reikia padovanoti žiurkę? Prisiminimui, kad kažkas kažkur nusprendė, jog šie metai yra žiurkės? Nes be jo pastarasis pamirš, kokie yra šie metai? Tiesiog daužo galvą į sieną namuose: „Kokie metai? Kokie metai?“ Ir staiga pamato jūsų dovanotą, dulkėse paskendusią žiurkę ir jį užplūsta palaima...
O jūs? Kelis kartus per metus prisiminėt, kad šie metai užversti žiurkei ant pečių? Kuri išskyrus to, kad gudri ir tikisi išgyventi, daugiau mūsų gyvenime nieko nereiškia.
Aš visokių pasirodymų, švenčių, renginių metu gavau krūvas suvenyrų, kad neužmirščiau, kur gyvena geri žmonės. Bet jeigu ten man buvo gera, tai aš ir taip prisiminsiu. Be jokios ten keramikinės klumpelės, medžiaginio impilėlio ir vilnonės servetėlės su išaustu vietovės vardu.
Ilgai varčiau rankose savo atsivežtą suvenyrą iš Turkijos.
Ilgai varčiau rankose savo atsivežtą suvenyrą iš Turkijos. Stiklinis kubas, kuriame iš visų pusių matau save. Aš plaukioju apsikabinusi delfiną. Delfinas mažiukas, o aš tuo metu svėriau kažkur apie šimtą dvidešimt kilogramų. Kyšo jo snapas man iš pažasties ir niekaip nesuprantu, kaip aš jo nepaskandinau? Kas man leido taip tyčiotis iš gyvūno? Ir visas tas baisumas – monstras, bandantis paskandinti nekaltą žinduolį, įbruktas į stiklinį kubą. Kaip iš to kubo ištraukti šį gėdingą faktą, taip ir nesupratau.
Krūvos atviručių iš Paryžiaus. Taip vat paimi atvirutes kaip kortų kaladę ir jos susikabinusios viena su kita lyg armonika išsivarto ore, tik garso jokio nėra. Dešimt metų ta „armonika“ gulėjo suglausta ant lentynos. Ir nei karto nešovė į galvą mintis, atėjus svečiui į namus, užduoti klausimą: „Ar nori pamatyti Paryžiaus vaizdų armoniką?“ Kam aš jas vežiau? Kad kažkam įrodyti, kad aš tikrai ten buvau?
Vat netiki manimi žmogus... Sako, kad aš meluoju. O aš tik braukšt ir ištiesiu per mūsų abiejų kelius visą paletę atviručių ir badau pirštais. Badau ir klausiu, ar jis mato Eifelio bokštą? Jeigu mato, reiškia aš ten buvau!
Aš jau nebekalbu apie magnetukus ant šaldytuvų. Kuriuos vežiau iš visur ir gavau taip pat iš visur. Ir dabar, vos atidarau šaldytuvo dureles (pastaruoju metu dažnokai ten ieškau, ko nepadėjau), krenta ant žemės kokia Italijos koja, Turkijos akis, Ispanijos apelsinas ar Londono dviaukštis autobusas. Nukritę ant žemės jie palieka dalelę savęs - itališko bato kulną, du apelsinus iš trijų ar priekinius autobuso ratus ir tokie žiurkių pusiau apgraužti (juk žiurkės metai) vėl prilimpa atgal iki kito nukritimo.
Prisimenu kaip vieną kartą senų senovėje surinkau aplūžusius savo vaikų žaislus ir, kol jie nematė, nunešiau prie šiukšlių dėžių. Gal kažkas, kam reikės, paims mašinėles be priekinių ratų ar meškinų be užpakalinių kojų.
Kažkam ir prireikė.
Kažkam ir prireikė. Ir parsinešė. O kitą dieną tie, laimingi radusieji, išsinešė tuos žaislus į smėlio dėžę. Kuri buvo ir mano vaikų dėžė. Niekada nepamiršiu to vaizdo. Kai parėjo mano abu bambliai su prakirstomis lūpomis, padaužtomis akimis ir glėbiais smėlėtų savo žaislų.
Aš sustingusi tesugebėjau paklausti: "Kas tai?" Atsakymas buvo paprastas – jie atkovojo savo daiktus iš vagių.
Aš dabar niekaip nesuprantu, kaip aš neįlūžau pas kaimynus su visais tais akmenimis iš viso pasaulio? Garbės raštais, kurie primena, kad antrame kurse laimėjau trečią vietą skaitovų konkurse, ateistine tematika!
Ką aš ten skaičiau? Kad nėra Dievo? Ir gal neįtikinamai skaičiau, kad ne pirma vieta? Kam dabar tą popierių parodyti, jei net neatsimenu to fakto savo gyvenime?
Draugė paskambino ir paklausė, ar aš nenoriu keramikinės lėkštės, ant kurios parašyta Venecija? Labai graži. Su gandola ir kanalais. Aš į ragelį išbaubiau baisų dalyką. Pasakiau, kad jei ji man atneš tą lėkštę, aš ją nušausiu. Ji atsargiai paaiškino, kad ta lėkštė seniai atvežta ir jokio viruso tikrai nėra. Kad nebijočiau. Aš ir nebijau to viruso.
Aš bijau kito viruso.
Aš bijau kito viruso. Kai susergi kaupimo liga ir tempi į namus visai nereikalingus daiktus. Kaip kokia žiurkė.
Jūs nepatikėsit, koks yra geras jausmas, kai nereikalingas balastas verčiamas per bortą ir ateina viltis, kad išplauksi. Kai pradedi kvėpuoti kitu ritmu. Kai visus gražius prisiminimus laikai širdyje ir mintyse, o ne valydamas dulkes nuo medinio Prahos žemėlapio.
Neleiskit nuskęsti jūsų laivui. Mes dar turim kur nuplaukti.
