Norėčiau gimti tada, kad dabar man būtų koks dvidešimt metų. Dėl ko?
Dėl papų! Atsiprašau, kad rašau tokį grubų žodį ir nevartoju švelnesnių – krūtys, krūtinė. Nes būtent papai savo laiku man gadino gyvenimą.
Tuo metu, kai papai buvo negražu ir nepadoru.
Pirma žinia, kad juos turiu, atėjo gan anksti. Net nežinau tiksliai kada, bet kad per anksti tai tiksliai. Tiesiog subrendau greitai ir iš mažo mielo kukuliuko virtau į „didelis riebus mergas“. Mama numezgė nuostabią kiauraraštę bliuzelę ir aš išbėgau raudonais žandais į gatvę susirinkti puokštę komplimentų. Kai visa tokia graži sustojau prie suoliuko, ant kurio sėdėjo daug bernų, išgirdau žvengimą ir prunkštimą. Vienas dūrė pirštu į mane ir iškikeno tik vieną žodį – „Papai“!
Aš nubėgau tolyn ir paskui mane driekėsi pažeminimo šleifas, išsiuvinėtas kikenimu ir patyčiomis.
Tie tavo papai teliusku, teliusku per visą sceną! Atrodei kaip karvė, o ne ožys!
Sušalau. Nes vaikščiojau toli nuo namų, laukdama kol sutems, nes bijojau grįžti, kur sėdi bernai. Beveik naktį grįžusi gavau pylos, bet iškentėjau nepasakiusi, kodėl ir kur taip ilgai buvau. Nuo tada supratau, kad papus reikia slėpti. Ir labai giliai. Kažkaip. Kad nesimatytų.
Mano draugė, besimokydama aktorystės, pirmame kurse gavo vaidmenį. Balto močiutės oželio. Po spektaklio dėstytoja prie visų pradėjo nagrinėti premjeros nesėkmes. Didžiausia nesėkmė buvo – draugės papai: „Visas spektaklis šuniui ant uodegos per tavo tuos papus! Šoka oželis per tvorą, o tie tavo papai teliusku, teliusku per visą sceną! Atrodei kaip karvė, o ne ožys! O tu negalėjai susivaržyti jų? Juk yra kažkokie bandažai, kur sutvirtina? Niekas per tavo tuos papus nematė spektaklio. Nei komisija, nei žiūrovai. Aš net nežinau, ar galiu užskaityti tau egzaminą. Tu visiems kitiems sugadinai šventę su savo papais!“
Ir kaip jūs galvojate, ką po to apie savo iškilimus gali galvoti jauna mergaitė?
Ir kaip jūs galvojate, ką po to apie savo iškilimus gali galvoti jauna mergaitė? Kad jai kažkas įsriegė broką? Kad dabar reikia pradėti jį slėpti nuo kitų? Ir visą gyvenimą štai taip ir man teko slėpti, kad gavau per daug. Nors niekieno neprašiau. O jei būtų paprašę, mielu noru pusę būčiau atidavusi.
Ir kai dabar matau, kaip merginos ir moterys darosi didesnius tai, kas man būdavo gėda, aš galvoju – kodėl dabar negimiau? Būčiau tiek pinigų sutaupiusi! Vietoj naujų krūtų būčiau nuvykusi į Balio salą ir būčiau laksčiusi pakrante. O tie... teliusku, teliusku į šonus. O vietiniai sėdėtų suakmenėję, žiūrėtų ir gėrėtųsi... saulėlydžiu.
Taip kad mielosios, gimusios laiku, džiaukitės, kad šitas pasaulis toks dosnus jūsų iškilimams.
