Violeta Mičiulienė: matyti širdimi, kad nenušautum šuns

Kada labai akys pavargdavo, turėdavau puikią išeitį. Įsilašinu „Starazolin Complete“ akių lašų ir toliau varau lyg niekur nieko. Kaip niekas kitas, jie padėdavo, kai nuo spoksojimo į kompiuterį, pajusdavau kad nebesugebu sukoncentruoti žvilgsnio.

Tačiau dabar supratau, kad problema didesnė. Reikia keisti akies lęšiuką, nes darausi pavojinga kelyje. Tačiau lęšiukų keitėjai man paskyrė pirmą pasimatymą po pusės metų!

Paprasčiausiai reikia stoti į eilę ir laukti. Jei kas numiršta, eilė pajuda greičiau. Taip man pasakė. Aš dar pajuokavau, ar galiu pati pagreitinti eilės judėjimą, bet supratau, kad likau nesuprasta. Ir sunerimau, kad dabar, jei kas iš eilės netyčia greičiau iškeliaus pas Abraomą pasitikrint regėjimo, pas mane gali atvykti policija. Paklausti, kur aš buvau, kai tas bėdulis beldėsi į dangaus vartus.

Ir prisiminiau savo kaimyną, kuris dirbo naktiniu sargu mašinų stovėjimo aikštelėje. Davė jam šautuvą, o šovinio neįdėjo. Pasakė, kad jis skirtas pagąsdinimui. Dirbo taip daug metų, paseno, sulinko ir vis dar dirbo. Kartą ryte radau jį sėdintį ant suoliuko, o iš veido supratau, kad atsitiko didelė bėda. Pasirodo pats parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.

Nustebau:

– Pats? Tai neišvijo?
– Ne. Nereikėjo vyti. Pats išėjau. Budžiu naktį. Žiūriu, kažkas eina per aikštelę. Aš jam šaukiu, kad stotų. Neklauso. Eina. Tada sakau, kad šausiu. Vis tiek eina. Pakeliu šautuvą ir mosikuoju vamzdžiu, rėkdamas, kad dabar kaip šausiu, tai iškart jis niekur nebeis. O jis?! Įsivaizduoji? Toliau eina link manęs! Man visa nugara sušlapo. Aš šaukiu, kad tris kartus dar įspėsiu ir tada paleisiu visą seriją! O ką aš paleisiu, kai ten nė vienos kulkos ir aš bendrai nė karto nesu šovęs! Ir kai visai netoli priėjo, pamačiau, kad ten didelis šuo! Ir tada apsiverkiau. Nes supratau, kad nieko nebematau. Ir jei žmogaus nuo šuns neatskiri, tai koks tu sargas? Ir išėjau.

Aš prisiminiau tą istoriją ir pasidarė liūdna. Nenoriu nematyti. Nors mano tėtis sako, kad svarbiausia matyti širdimi. Tikresnis matymas. Nes dabar keistas laikotarpis. Mes nebematom kas akivaizdu. O pagyvenę žmonės visi tampa nematomi. Nematom, kaip jiems sunku pereiti gatvę, nešti nešulius, susiorientuoti situacijoje, kurioje patys nesusigaudome. Kol buvo veiklūs ir darbingi, visi juos matė. O dabar nematomi, nes nebereikalingi.

Gatvėje buvo vykdoma socialinė akcija, norint patikrinti žmonių sąmoningumą. Vyras stumdė, tampė ir skriaudė moterį. Žmonės ėjo pro šalį, nukreipdami akis į šoną. Ir žinot, kas pirmas išdrįso prieiti ir sudrausminti skriaudiką? Nepatikėsit! Devynerių metų berniukas! Ir žinote ką? Būtent tas berniukas ir davė man viltį, kad ne viskas prarasta. Kad auga nauja karta, kuri moka matyti širdimi.