Tema apie Garliavos įvykius man visada buvo tabu. Ir ne todėl, kad man neskauda. Man skaudėjo ir tebeskauda už tiek mirčių ir nelaimių. Už su tanku pervažiuotą mergaitės vaikystę. Už tiek sugriautų gyvenimų. O ypač už netiesą. Nes tiesos niekas nesako. O gal tiesiog nežino?
Ir nekalbu ta tema aš todėl, kad aš nežinau, ką pasakyti. Noriu teisybės, nes abiejų pusių šalininkai nori, kad „anie“ būtų kalti. Tampo už rankovės ir pasakoja „tikrus faktus“. Ir tada aš tyliu išsigandusi, tapdama visų priešu.
Juk aš nežinau, kas kaltas! Ir kodėl per visus informacinius šaltinius mane verčia analizuoti tai, ko aš nesuprantu? Juk visus teisinius dalykus turi spręsti išmanantys? Kaltas – būsi nubaustas. Nekaltas – eik su Dievu. O čia – dešimties metų ilgumo linčo teismas. Aš atsisakau būti teisėju, liudininku ar netgi šio „renginio“ žiūrovu. Renginio, kuriame visi galvoja ką daryti su ta moterimi, kuri sugrįžusi mums jau atrodo lyg ir nebe ta. Man dar tėtė sakydavo, kad jei kažkas garsiai skalambija kaip pargriuvo ar viešai trankiai nusičiaudėjo, tuo metu tikrai kažkas pardavinėja fabriką. Nebeparduotų fabrikų nebėra ir man baisu, kad pardavinėja kažką didesnio. Kad vyksta kažkas, kuo prisidengia visi šio „teismo“ dalyviai. Todėl ir vėl toliau tylėsiu su viltim, kad suspėčiau pastebėti vykstant ką nors tikrai blogo ir laiku sušukti: „Laikykit vagį!“
Išplėtusi akis aš visuomet stebiu viską aplinkui. Važiuodama žinomais keliais pamatau, kaip padaugėjo pakelėse kryžių. Plonučių, dailučių ir kažkodėl labai žalių. Iš pradžių pagalvojau, kad tauta atsisuko į Dievą, nes iš kitur pagalbos nelabai besulauksi. Tačiau kai sužinojau, kad tai – žemdirbių protesto akcija prieš juos vykdomą sunaikinimo politiką – pasimečiau. Supratau, kad jie atsisuko į tą, kuris gali suteikti tik viltį. O tie, kurie gali ir daugiau, tiesiog važiuoja pro šalį. Ir pradės ką nors daryti tik tuomet, jei per kryžių mišką nebegalės pravažiuoti į savo namus.
Mano draugės močiutė paprašė, kad atvežtumėm jai gėlių sėklų. Ji norinti pavasarį pasodinti gėlyčių prie kryžiaus, kurį neseniai pastatė šalia jos namų. Paaiškinus močiutei, koks tai kryžius, močiutė atsakė, kad būtinai reiks pasodinti. Juk vis tiek kas nors ateis prie jo pasimelst? Paprašyt jėgų ir pagalbos? Negražu juk klūpot prie pliko kryžiaus. Taip norėčiau tikėti ir turėti viltį, kad prie jo ateis pasimelsti ir tie, kurie jau pamiršo kaip žegnotis. Kad pamatę močiutę, puošiančią kryžių, stabtels. Paklaus, kaip jai sekasi. O išklausę važiuos į savo didelį miestą ir padarys ką nors gero. Gal močiutei. O gal mokytojams, kurie jau nebežino ką daryti.
Mokantys nemeluoti ir sakyti tiesą, patys buvo apgauti. „Pažadėsi – patiešinsi,“ – sako lietuvių liaudis. „Neišpildysi – nesugriešinsi,“ – murma dideli ponai iš brangių automobilių. Drąsiai pažadėjo. Liepė eit namo, palaukt truputuką. Mokytojai parėjo. Laukė. Nesulaukė. Ponai juk pamiršo. Atsiprašė, kad pažadėjo. Apkaltino kažką, kas trukdo. Rado kas kaltas. Pirštu parodė į kitos partijos ponus. Juk, kai žadėjo, tai nežinojo, kad bus ne taip, kaip žadėjo. Ir išvis. Kokia čia bėda? Pusdienį šiltai pasėdėti ant kėdės nieko nedarant ir pasidžiaugti krykštaujančiais vaikiukais? Juk čia svajonė, o ne darbas! O tos priešų sugalvotos pasakos, kad mokytojas yra nesaugus dirbdamas klasėje, kur mokosi trečdalis neprognozuojamų, girtų pusbrolių darytų vaikų – melas. Išmislai apie reikalavimus iš kiekvieno vaiko padaryti kosmonautą, o blogiausiu atveju – bet kurios aukštosios mokyklos absolventą – melas. Pletkai, jog klasės remontas tik paties mokytojo reikalas ir pamokų ataskaitos prilygsta tūkstantinės gamyklos buhalterės metinei ataskaitai – irgi melas ir neteisybė. Ponai žino geriau. Darbas lengvas, alga tūkstantinė, profesija – prestižinė. Ir liūdniausia, kad aš nehiperbolizuoju. Mokytojai netrukus vėl nebeis į mokyklą. Vaikai džiaugsis. Tėvai paburbės ir išeis į darbą. Ponai sušauks komitetą ir pareikš susirūpinimą. Ir niekas nesupras, kad šitos duobės atsilieps mūsų tautos lygiui. Neprotinga tauta – tik gentis. Jos nevienija bendri tikslai, tik kalba... teritorija... pavadinimas.
Tai aš dabar ir galvoju. O gal man irgi nusipirkti gėlių sėklų? Kad pavasarį pasodinčiau prie žalių kryžių? Kad būtų gražiau žmonėms melstis ir prašyti vilties. Juk kažkas gal ateis? Gal sustos važiuodamas pro šalį?
