Mes pamiršome sakyti tiesą. Faktus papuošiame melu. Tai kažkas panašaus, kaip būna per vestuves. Jaunikis laukia savo mylimosios, ateinančios prie altoriaus. Ir ateina.
Ateina jo meilių meilė, kas yra faktas, kaip bežiūrėtumėme. Bet jo mergaitė įsprausta į dviem dydžiais mažesnį korsetą ir pabuvusi dvi valandas pas makiažo specialistę. Ir visas vestuves jis šnairuoja į savo žmoną ir turi baisų įtarimą, kad jam pakišo kitą moterį. Nes šis, akiai svetimas topmodelis, greičiau panašus į žurnalo puslapiuose matytą vieno autoriteto moterį nei į jo kukliąją mergaitę. Vienas jaunikaitis man prisipažino, kad norėjo pabėgti iš savo vestuvių, nes pasijuto apgautas ir nejaučiantis jokios meilės tai svetimai gražuolei.
Klausausi žinių apie tai, kas mums visiems dabar aktualu. Kad tik ta nauja banga mums neužpiltų akių ir gyvenimų.
Klausausi įvairaus plauko specialistų ir netikiu jais. Iš akių matau, kad bijo ir nesako tiesos. Gal ir nemeluoja, bet ir nepasako, kaip yra iš tikrųjų. Yra ta vakcina ar nėra? Vieni sako, kad išrado, o kiti, kad gal dar kitąmet.
Gal bus antra banga, o gal trečia ir ketvirta? O gal mes nesulauksime tos vakcinos ir taip nuo bangos ant bangos iki pabaigos? Tai jei nežinote, ponai žiniukai, tai gal nieko nesakykite?
Pasakykite tiesą žmonėms, kad laivas po truputėlį krypsta, ir luktelėkime, kol kas nors priplauks? Nes jie nežino, kaip išsigelbėti. Tikiu dabar tik viena tiesa, kurią žinau nuo vaikystės: „Nori gyventi? Plauk rankas.“
Aš dar niekaip nesuprantu, kaip gali tiek daug tokių rimtų žmonių, užimančių tokius svarbius postus, būti suimti, nors jie sako, kad yra nekalti. Nepaaiškina, kodėl nekalti, bet sako, kad nieko nepadarė ir viskas. O tie, kurie suima, sako, kad anie tai tikrai turėtų būti kalti, nes taip negali būti, kad nieko nebūtų. Ir va jaučiu, kad ir tie, ir anie gal nemeluoja, bet ir tiesos nepasako. O po kiek laiko matau, kaip tie, kurie buvo suimti, vėl lyg niekur nieko daro tą patį (o ką, mes taip ir nesužinome). O tie, kurie juos suėmė, visai dingę iš horizonto ir niekas jų nematė. Gal jiems pasidaro gėda, kad nesugebėjo įrodyti iki galo? Ir todėl pasislepia?
Artėja ruduo, o su juo rinkimai. Štai tuo laikotarpiu sulauksime tokių pasakų, kurių niekas niekada daugiau ir nebepapasakos. Galime tikėti, galime ir ne, bet kad bandys mus apgauti, tai šimtas procentų.
Netiesa pagimdo nežinomybę. O iš jos pyktį. Ir tada įvykis, kuris sudrebina pasaulį, tampa ugnimi ant pykčio aukuro. Nieks nežino ir nesužinos tiesos. Tačiau kiekvienam atrodo, kad būtent jis žino, kaip buvo iš tikrųjų. Nors žmogelis pjovė malkas Utenoje, o įvykis buvo Amerikoje, kurioje taip ir neteko apsilankyti.
Ir būtina apšaukti kitaip mąstantį. Ir visokiais bjauriais žodžiais. Ir labai garsiai. Nes teisus tas, kuris garsiausiai rėkia. Ir galų gale pasiųsti oponentą ten, kur jis nenorėtų eiti net ir vedamas. Nors tiesa slypi kažkur anapus. Visi kalti ir visi teisūs. Nes net gamtoje sunku surasti aukso grynuolį. Dažniausiai jie būna su priemaišomis.
Net nesitikėjau, kad ateis vasara. O ji atėjo. Gal vienintelė nemeluodama. Duodama karščio ir pylos. Laistydama daržus ir daužydama stogus. Norėdama mums priminti, kad būtume sąžiningi. Nes gal dar nepamiršome iš vaikystės, kad nuo melo Pinokiui išaugo nosis. O ilgos nosys mums, lietuviams, ne prie veido. Trukdo daržus ravėti.
Todėl pabandykime bent jau patylėti, kur norėtųsi sakyti netiesą.
