Juk kiek aš galiu gauti pinigų už nuveiktą darbą, nusprendžia man visai nepažįstamas žmogus. Dažniausiai tai būna koks buvęs kolūkio pirmininkas, paaukojęs dalį savo pinigų, gautų pardavus kolūkio fermą rinkiminei kampanijai. Tada laimėjęs gerą vietą, kur už rankos pakėlimą mokamas atlyginimas. Ir jų ten daug. Tų tarpininkų. Ir jie visi nusprendžia, kiek man mokėti. Nes jie yra tarp manęs ir tų, kuriems reikia to, ką aš geriausiai moku.
Tarp manęs ir Dievo yra tarpininkas, kuris yra žmogus. Ir aš turiu jam pasakyti, ką blogo padariau, kad perduotų Dievui. Bet juk man atrodo, kad Dievas ir taip mato, ką aš darau ir ko nedarau? Ar aš klystu?
Tarp manęs ir ligos stovi gydytojas. Viską darau, kad mano sveikata eitų kūliavirsčiais žemyn. Nors puikiai žinau, kas aš esu ir ko man reikia, kad ilgai ir sveikai gyvenčiau. Vietoj to, kad padėčiau sau atsistoti ant kojų, aš pasikviečiu tarpininką, kuris į mane suvarto visą Mendelejevo lentelę. Visa ta chemija apsemia ligą ir ji pradeda skęsti kartu su manimi.
Ir tada supranti, kad esi įdomioj padėty. Nes jei jums nusispjauti į tai, kur jūs esate, reiškia jūs nepasiklydote. Sveiki atvykę į tą vietą, kur patys nieko negalite.
Tarpininkai mūsų gyvenime visada yra šalia. Nes mes nedrįstame patys daryti be ko nors pagalbos. Nuvažiuoti patys pasiimti pinigų iš banko, o laukiame kol atneš paštininkė. O jei neatneša, pykstam palikę išplėstas akis ant palangės.
Vietoj to, kad nueitume pas draugą pasikalbėti, skambinam telefonu. Nes gali kalbėtis makaronais aplipusiu chalatu ir nereiks nusinešti pyrago, kurį pasičepsėdami sukirstumėte prie arbatos. Stovime eilėje, kad mūsų plaukus nudažytų kirpėja. Nors karantinas puikiai įrodė, kad ir karpytis, ir dažytis mokame puikiai. Ir net vyrai, niekad to nedarę, be finansinio tarpininkavimo, nepriekaištingai atliko kirpėjų vaidmenis.
Sukčiai žino mūsų silpnybes ir jomis naudojasi. Man atrodo, kad visi jie perskaitė „Dvylika kėdžių“ ir suprato, kad Ostapas Benderis yra tarpininkas tarp pinigų ir žmonių naivumo. Toks vienas O.Benderis skambino ir man, kai aš Kaune būgtai pabėgau iš įvykio vietos, nubraukusi prabangiai mašinai šoną. Kai pasakiau, kad aš ryt išskrendu iš šalies, jis pasakė, kad gali sustabdyti mano lėktuvą. Tada pasijutau labai svarbi. Ir supratau, kad jam labai svarbūs mano pinigai. Ir tada pasakiau, kad jis gali pasiimti mano lėktuvą, o aš jam tikrai duosiu pinigų, bet tik tada, kai jį paleis iš kalėjimo. Numetė ragelį. Išskridau. Bet sąžiningai? Kol nepakilom, vis neramiai dairiausi pro iliuminatorių. O jei nemelavo? O jei sustabdys?
Baigėsi karantinas, bet suprantu, kad be tarpininkų niekaip. Kad vienam sunku. Kad visada jų buvo ir bus.
Nes tada stipriau išeina. Kaip Baltijos kely. Jei stovėtum vienas – nei šis nei tas. Stovi sau ir viskas. O kai rankom susikabinęs su kitais, supranti, kad esi dalis kažko. Didelio ir stipraus.
Bet turiu vieną prašymą. Tarpininkams. Būkit geri, jeigu nesunku –pabandykit būti sąžiningesni mūsų atžvilgiu. Juk matote, kokie mes naivūs ir pasimetę. Kaip vaikai. Ir mūsų skriausti negalima. Mes juk dar sveikstame. Nes po karantino tik kelios dienos praėjo. Ačiū už supratimą.
