Mano jaunystės draugė niekada taip neatrodė, net kai jai buvo dvidešimt metų. O man gėda ir aš nerašau, kad man patinka ta jos nuotrauka. Nes kaip man gali patikti svetimo žmogaus nuotrauka, kuris sako, kad jis yra ne jis?
Balsą draugės atsimenu, nes telefonas neleidžia to pamiršti. Ypač šiuo metu turim laiko kalbėtis ir nepamiršti viena kitos. Kalbame, guodžiamės ir palaikome viena kitą.
Dabar jos problema – paauglys sūnus. Tai yra ne pats sūnus, o tai, kas dabar vyksta su juo. O su juo vyksta mokslai. Tai yra beveik nevyksta. Ji prašo pašnekėti su juo, kad jis pradėtų mokytis. Na, taip jau, taip jau. Pasenusi senos mamos draugė, nors ir normaliai pričiuožusi ir lyg sava, pradės auklėti jaunuolį, kad negražus tas, kuris nesimoko.
