Toms, kurios švytinčiais veidais, lyg užhipnotizuotos sektantės, pasakojo apie nerealų renginį, sakiau, kad man tai nerūpi. Kad aš esu aukščiau už „skudurus“ ir kad gal aš geriau paskaitysiu knygą. Didesnės nesąmonės negalėjau pasakyti. Nors knygas ir skaitau. Nesakiau ir tiesos, kad bijau savęs toje šventėje. Nes nežinau, ką apsirengti, kad nesijausčiau lyg apsinuoginusi. Kad bijau pasirodyti ne tokia, kokios manęs tikėjosi. Bijau apsikvailinti. Nors ir juokingai tai skamba iš lūpų žmogaus, kuris visą gyvenimą scenoje vaidina kvailesnę, nei yra iš tikrųjų.
Bijojau, kad būsiu priversta vaidinti, kad viskas gerai, nors gerai tikrai nebūtų. Tai ne mano šventė, nors jos aš vis tik norėčiau. Esu kaip tas asilas, pakratęs kojas vidury kelio, nežinodamas, ar jam sukti į kairę, kad būtų gražus, ar į dešinę, kad būtų protingas. Noriu ir negaliu. Nerandu savęs šitoje situacijoje. Gal dar ne laikas? Dar neužaugau? Dar neapsisprendžiau?
Ir vėl, nušlavus nuo podiumo visas premjeros dulkes, į trasą įšoko tokie kaip aš, kurie nežino ką daryti su savo jausmais tokiai šventei. Kaip ir tie, kurie nesusitvarko su savo pavydu. „Plagiatas… tai jau buvo… pavogta idėja…“ Ir dar toliau, ir dar daugiau. Deja, viskas, kas yra nauja, tai yra gerai užmiršta sena. Šiame pasaulyje jau nieko naujo nebėra. Tik variacijos klasikos tema. Todėl ginčytis dėl detalių yra juokinga.
Karavanas linguoja į priekį, o ciucikai daužo dantukus į kietas kupranugarių kanopas.
Ką besakytume, kaip beburbuliuotume, turime sutikti, kad toks dizaineris kaip J.Statkevičius yra vienas. Tokio lygio mega žvaigždė, kurią Dievas paglostė visu delnu. Kad jo talentas kalba pasauliui apie tai, kas yra Lietuva. O ne tai, kad Europoje esame didžiausia pijokų tauta, kurie savimi apkabinėja visus medžius, ir nebūtinai prieš Kalėdas.
Mes esame tauta, kuri visada pasirodo aukštumoje, kai reikia už ką nors kovoti. Mes sunkiai išjudam iš savo kiautų, bet jei išjudam – mūsų nesustabdysi. Ilgai ir kryptingai eisime tuo keliu, nors mus ir daužys per mūsų kietas kupras. Esame taiki tauta. Netraukiam iš makščių kardo, vos tik kas šalia nusičiaudo. Tačiau jei reikia, viską darome nuoširdžiai ir iki pabaigos.
Gal 1863 metų sukilėlių palaikų radimas ir buvo priminimas, kokie mes iš tikrųjų esame. Prieš pusantro šimto metų pulkai jaunų, protingų žmonių paaukojo savo gyvybes už laisvę ir tiesą. Praėjus tiek laiko prie jų kapo stovi trijų šalių atstovai, pagerbdami savo tautų didvyrius, ir kalbasi. Kalbasi apie tai, kaip mes gyvensime. Ar, būdami šalia, vienas kitą dergsime ir badysime vieni kitus pirštais, ar padėsime vieni kitiems, kaip ir pridera geriems kaimynams?
Mane visada iki graudulio jaudina tai, kas turėtų būti savaime suprantama, bet ką baigiame pamiršti. Ištikimybė, dėmesys ir pagalba silpnesniems. Viešai rodoma meilė ir pagarba. Juk tai tas, kas turėtų būti akivaizdu. Ir nebūtinai tą reikėtų pajusti stovint prie kapo, į kurį atgulė tautos geriausi atstovai, norėdami, kad po šimto metų mes išgirstume pamoką. Tą kiekvienas iš mūsų galime daryti kasdien, pirmiausia pradėdami nuo savęs. Mokydamiesi iš kitų ir savų klaidų. Kurių aplink apsčiai. Nors vežimu vežk.
Kai pamačiau, kad vienas iš ministrų pakibo ore, tai yra savo poste, dėl suvalgyto šnicelio, už kurį sumokėjo svetimi, gerokai sunerimau. Prisiminiau vieną situaciją. Mano tėtis turėjo draugę. Būdamas pas ją, paskambino man ir pakvietė užeiti. Pasitikdamas mane svetimuose namuose, koridoriuje tyliai sušnibždėjo, kad draugė skaniai gamina ir prie to pačio abu ir papietausim. Valgiau apverstu liežuviu. Tėčio draugė stengėsi kaip įmanydama ir jai puikiai sekėsi, ko nepasakyčiau apie save. Buvo tokia gėda, kad ji, norėdama įtikti tėčiui, vaišina mane, nors ir nenusipelniau iš jos net kruopelytės duonos. Sprangūs buvo tie kąsniai. Atsiminiau tą istoriją, kai išgirdau, kaip ministras su dukra buvo pavaišinti pietumis, nors kaip ir aš, tų šnicelių nebuvo nusipelnę. Įdomu, ar jie taip pat jautėsi kaip aš? Ar jiems buvo skanu? Ar ir juos pasikvietė draugė, kuri norėjo jiems patikti? Pamačiau save iš šono ir daviau sau žodį: svetimo – nė kąsnio į burną! Jeigu, žinoma, prieš valgydama tik išsiaiškinsiu, ar tas maistas svetimas, ar ne?
O tai, kad niekas nestovi vietoje ir juda į priekį, man leido suprasti viena, netyčia išgirsta frazė „Taip, kaip sako Greta“. Ir iš karto prieš akis stojo ne taip neseniai išvešėjusi nuomonė. Greta yra blogis. Greta – Karbauskio nuodėmių lakmuso popierėlis. Greta – melo ir nesąžiningumo simbolis. Susiraukiau, nes man nepatinka apie tai klausytis. O pasirodo, kad dabar visas pasaulis kalba apie kitą Gretą. Apie Gretą – mergaitę, gyvenančią Švedijoje. Apie Gretą, kuri, nors būdama dar vaikas, pradėjo kovą už pasaulio išsaugojimą, gėdindama pasaulio lyderius.
Taip žodis „Greta“ iš blogo tapo gėrio simboliu. Juk mes laukėme tokio žodžio, kuris duotų viltį. Greta jo gal atsiras ir kiti žodžiai, kurie reikš, kad mes pradedame tikėti, kad viską galim pasukti į gerąją pusę. Reikia tik labai norėti ir pradėti pirmiausia nuo savęs.
