Reikia skirtis. Niekam nenorėjau aiškinti, kas atsitiko, nes kas buvo gerai, visi matė. Kas buvo blogai – niekas nežinojo. Nes padėti negali niekas ten, kur turi išsiaiškinti du žmonės. Kai stovi vienas priešais kitą, o tarp jų parašytas skaičius – devyni.
Vienas šaukia, kad tai devyni, o kitas iš kitos pusės rėkia į akis, kad tai šešetas. Abu teisūs ir abu sako netiesą.
Tipo, ką ne taip padarei, kad vyras išėjo pas kitą?
Tyliai, tik saviems pasakiau apie buvimo kartu pabaigą. Su kažkokiu kaltės jausmu. Nes tikrai nežinau, kodėl taip būna, jog skyrybų atveju visi atsisuka į moterį? Tipo, ką ne taip padarei, kad vyras išėjo pas kitą? Kad jis geria? Kad jis muša? Nes tavyje yra kažkoks brokas? Nebrokuotų nepalieka.
Koks bebūtų beviltiškas kretinas šalia tavęs, bet TU TURI VYRĄ! O ta, kuri jau nebeturi, kažkokia ne tokia. Ne kartą esu girdėjusi pasakojimą apie moterį, kad ji šiokia ir tokia, nevykusi ir beviltiškai nenusisekusi, o pabaigoje, kaip prakeiksmo antspaudas – „ir išsiskyrusi!“ Kas reiškia, kad jos nesudegino tik todėl, kad aplink nebuvo malkų.
Apie savo namų džiaugsmus nesigirk – nužiūrės.
Tačiau aš ne apie tai. Aš noriu apie tai, kad praėjo ne taip daug laiko, kai savo asmeninį gyvenimą slėpiau po devyniais užraktais. Ir ne todėl, kad buvo ką slėpti. Bet todėl, kad buvau taip mokoma:
„Apie savo namų džiaugsmus nesigirk – nužiūrės. Apie savo ir vyro bėdas – nesiguosk. Išjuoks. Vaikų nekelk į padanges tik todėl, kad jie tavo. Girk už gerus darbus. Tavo namai – tavo tvirtovė. Ir taip visi mato daugiau jūsų gyvenimo, nei tu nori. Niekuo nesistebėk. Nes tuoj visa tai gali pas tave pareiti, kad kiti tavimi nusistebėtų. Žmonės ne akli, mato, kaip yra iš tikrųjų.“
Ir prisimindama šitas mano babytės sakomas tiesas, suprantu, kad ji buvo teisi. Vos tik plačioje erdvėje pasirodo: „Pasipiršo, myli, nebegali viens be kito, žino gero gyvenimo paslaptį.“ Bac, iškart bumerangas per plikę: „Skiriasi, nebegyvena, pasuko skirtingais keliais, buvo pastebėtas kitos glėbyje“. Ir trūkt už vadžių, vėl iš pradžių...
Tai gal nereiktų savo gyvenimo pateikti kitiems lyg pagrindinio patiekalo?
Tai gal nereiktų savo gyvenimo pateikti kitiems lyg pagrindinio patiekalo? Nes jį visi suvalgys greitai ir pasigardžiuodami. Komentuodami, kad mėsa pokietė, garnyras be druskos, o bulvių košė sukritusi. Ir lygiai taip pat sumauros jūsų gedulingus pietus nuo skyrybų stalo.
Reiktų pasibranginti savo gyvenimą. Mokėti džiaugtis be selfių fiksatoriaus ir like skaičiaus. Ramiai, namie, su šeima. Ir tikrai nežinant, kur yra patvarios šeimos paslaptis. Nes kiekviena diena yra tos paslapties ieškojimas.
Aš nesmerkiu tų, kurie nori, kad aplink visi džiaugtųsi jų laime ir meile. Bet tas viešumas atneša kitų, nelaimingų ir vienišų žmonių pyktį ir pavydą. Ar jums to reikia?
Tegul jums tyliai einant gatve, praeinantys pro šalį, pagalvoja, kad jūs esate labai graži pora. Ir tegu tai būna iš tikrųjų! Ne spaudai...
