Rugsėjį dvi savaites jau vyko paskaitos, dar dvi mokslų kupinos savaitės laukia ir lapkritį, paskui egzaminai, vėl mokslai... Aktorė neslepia – pradžia nebuvo lengva. „Bet aš niekada nesustoju pusiaukelėje“, – tvirtai ištaria ir viliasi, kad artėjančiam 60-mečiui įteiks sau magistro diplomą.
– Kaip nutiko, kad nusprendėte vėl tapti studente?
– Šitas klausimas domina ir mane. Ir kuo daugiau atsiskaitymų, tuo labiau. Kartais man atrodo, kad mano gyvenimą kas nors reguliuoja iš aukščiau, nepriklausomai nuo mano pastangų, norų ar galimybių. Atrodo, kad kas nors žaidžia šachmatų partiją ir man tereikia paklusti ir daryti tai, kas įsakyta.
Aš neturiu atsakymo į šį klausimą. Jeigu nuoširdžiai, ir kai kurie mano draugai sako, kad man jau per vėlu studijuoti. Visiems kyla tas pats klausimas – kam man viso to reikia?
– Tikrai nepatikėsiu, kad studijuojate tik dėl diplomo.
– Oi ne, man diplomo tikrai nereikia. Juk aš neturiu jokio darbdavio, tad man niekam nereikia įrodinėti, ką aš esu baigusi.
Kai kurie dėstytojai pamatę mane taip pat klausė, kodėl aš stojau į magistrantūrą. Domėjosi, gal man dėl to padidės atlyginimas.
O viena draugė šovė geriausiai: „Gal tu bėgi nuo Alzheimerio?“.
– Lieka vienas atsakymas – pasiilgote mokslų ir studentiško gyvenimo.
– Matyt. Po pirmų dviejų savaičių studijų galiu pasakyti, kad tikrai gavau saują jaunystės. Kai atvažiuoju į studijas, aš vėl gyvenu bendrabutyje, kas rytą vėl skubu į autobusą ir važiuoju į paskaitas. Beje, pirmą dieną ilgai klaidžiojau po autobusą ir braukiau su talonėliu per visas sėdynes, nes niekaip nesupratau, kaip jį reikia pažymėti, nes neradau komposterio (kvatoja).
Aš vėl sėdžiu paskaitose, valgau studentų valgyklėlėje, vėl gaunu žinių. Man labai įdomu. Smagu, kai galiu mokytis tada, kai pati to noriu, o ne tada, kai kitiems to reikia. Juk dažnai jauni žmonės galvoja, neva čia dėstytojui reikia, kad jis išmoktų, o aš jau žinau, kad tų žinių reikia man pačiai.
– Tačiau sutikite, kad dabar, kai visi lekiame beprotišku tempu, rasti tas kelias savaites laiko studijuoti nėra paprasta.
– Ir man atrodo, kad aš paroje visai neturiu laisvo laiko. O pasirodo – viskas įmanoma. Gyvenime turėjau labai daug patirčių, kai buvau įsitikinusi, kad tai neįmanoma, bet vis tiek padariau. Tik svarbu nieko nedaryti per jėgą, o su džiaugsmu.
Galėčiau mokytis ir jūreivystės ar inžinerijos. Man „durnumo“ užtektų
– Kodėl pasirinkote teatrologijos studijas?
– Aš galėčiau mokytis ir jūreivystės ar inžinerijos. Man „durnumo“ užtektų, bet, bijau, greitai mane išmestų, nes skaičiuodama lenkiu pirštus (kvatoja). Aš bet kokį žmogų pasigavusi tardau apie jo profesiją, lyg ruoščiausi užimti jo vietą. Man viskas įdomu ir nežinau, kada tai baigsis, bet man tiesiog nenuobodu gyventi.
O teatrologiją pasirinkau todėl, kad mano gyvenimas susijęs su teatru. Jaunystėje taip pat studijavau Klaipėdoje. Baigiau tuometinės Vilniaus valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete režisūrą. 27 metus dirbau režisiere, o paskui pajutau, kad išsisėmiau, pailsėjau ir pasukau aktorystės keliu. Dabar dar vedu mokymus, vadinamuosius „vorkšopus“.
Dabar kuo toliau, tuo labiau mėgstu rašyti. Anksčiau niekada negalvojau, kad galėčiau tai daryti, bet dabar man labai patinka rašyti. Jau esu tokio amžiaus, kai darau ne tai, ką reikia, o tai, kas patinka. O šiuo metu man patinka mokytis. Tiesa, kai reikia atsiskaityti, ką išmokau, jau nelabai patinka (kvatoja). Suvokiu, jog dabar, būdama tokio amžiaus, nebegaliu išsisukinėti ar nusirašinėti.
– Galima paklausti, kiek jums metų?
– Jau 57-eri. Mūsų magistrantų kurse yra ir ką tik baigusių bakalauro studijas. Kai jie sužinojo, kiek man metų, stojo mirtina tyla. Tie, kurie ką tik baigė bakalaurą, matyt, niekaip negalėjo suprasti, kaip šita bobutė dar vaikšto po šią žemę, nes būdama tokio amžiaus jau turėtų gvazdikėliais apsisodinti.
– Kokį įspūdį paliko pirmosios paskaitos?
– Pirmąją dieną vis žvalgiausi į savo kursiokus klausiamu žvilgsniu, ar ir jie taip pat nieko nesupranta. Nesupratau, kas čia vyksta, ir galvoje sukosi tik vienas klausimas – ką aš čia darau? Bijojau, jei paklausiu ir garsiai prisipažinsiu, kad nieko nesuprantu, pagalvos, kad juokauju, juk humoristė... Neslėpsiu, buvo baisu. Kadangi valstybė finansuoja mano mokslus, net pradėjau svarstyti, gal reikėtų kam nors sumokėti, jog manęs nebeliestų.
Bet pakako rimto pokalbio su savimi, priminiau sau, kad niekada nesustoju pusiaukelėje, ir kitą dieną viskas neatrodė taip baisiai. Tiesiog išdrįsau klausti. Kai jau esi tokio amžiaus, nebebijai atrodyti kvailas ar juokingas, tada ir ateina atsakymai.
Pakako rimto pokalbio su savimi, priminiau sau, kad niekada nesustoju pusiaukelėje
Paskaitas dėsto profesoriai – žmonės, kurie žino, ką turi pasakyti. Jie duoda tiek informacijos. Suvokiu, kad tai yra didžiulė dovana. Smagu jausti, kad jiems rūpi kiekvienas studentas, vyksta diskusijos. Net nepajuntu, kaip prabėga dvi paskaitos valandos, o mokykloje išsėdėti pamokoje 45 minutes atrodydavo tikra kančia.
– O kaip sekasi gyventi bendrabutyje?
– Įdomiai, nes bendrabutis atrodo gana panašiai kaip ir tuomet, kai studijavau 1984-aisiais. Žinoma, jo lygis kitas, jis suremontuotas, šiltas, patogesnis, bet sistema ta pati. Bendrabutis yra bendrabutis. Gerai, kad viename kambaryje glaudžiamės kartu su drauge, kurią taip pat įkalbinau studijuoti kartu magistrantūrą. Niekaip negalime laiku eiti miegoti, vis randame ką aptarti. Tie mergaitiški pokalbiai niekaip nesibaigia.
– O kokia jūs buvote studentė jaunystėje?
– Kai dabar susiruošiau stoti į magistrantūrą, gavau valstybės finansuojamą vietą. Pasirodo, kad konvertavus mano visus anuometinius pažymius, išskyrus vieną įvertinimą, aš mokiausi vienais dešimtukais. O žinote, iš kokio dalyko buvo prastas pažymys? Iš TSKP istorijos, tad dabar galiu didžiuotis, kad nesimokiau priešų tautos istorijos, buvau tarsi disidentė, kovotoja. Nors, matyt, tuomet tiesiog tingėjau tą dalyką mokytis, jis man atrodė tuščias. Bet jeigu šio dalyko pažymys būtų nesugadinęs egzaminų vidurkio, būčiau gavusi raudoną diplomą. Beje, raudonu diplomu baigiau ir Vilniaus kultūros mokyklą. Keista, bet aš visada nesimokydama mokėjau mokytis.
– Matyt, liaudiškai kalbant, turite gerą galvą.
– Labiau gudrumėlį negu galvą. Aš nesu iš protingųjų, aš labiau gudri. Nors ir ši savybė pamažu blėsta. Aš tiesiog esu stropi, žmogus, kuris vykdo įsakymus. Galėčiau būti kareivis. Man patinka, kai pačiam nereikia galvoti, kai tiesiog gauni įsakymą ir jį vykdai. Tad gavusi užduotį aš neišsisukinėju ir atlieku ją sąžiningai. Man patinka, kai man paglosto galvą ir sako: „Šaunuolė. Išmokai. Sėskis. Dešimt.“
– Per tas kelias savaites, kol vyksta paskaitos, vėl iš naujo prisijaukinote Klaipėdą?
– Kai rugsėjį dar buvo geri orai, po paskaitų nuvažiuodavau prie jūros ir gulėdavau su būriu senjorų ant dar šilto rudeninio smėlio. Žiūrėdavau į jūrą tarsi laukdama atsakymo. Aplink žuvėdros. Tą akimirką atrodydavo, kad nėra pasaulyje laimingesnio žmogaus.
Aplankiau kelias premjeras Klaipėdos dramos teatre ir Pilies teatre, kur pati kadaise stačiau savo diplominį spektaklį. Lankiau parodas, kaip tik buvo knygų mugė, sutikau daug savo buvusių bendramokslių, kursiokų, kurie inkarą yra nuleidę Klaipėdoje. Tos studijos man leido nuo pečių nusimesti kone 10 metų.
Džiaugiuosi turėdama galimybę pabūti Klaipėdoje, kuri man duoda gaivaus jaunystės oro gūsio. Klaipėda ir nebe ta, ir ta pati. Vėl lankau tas pačias vietas, kur būdavau jaunystėje, ir, žinote, netgi džiaugiuosi, kad Klaipėda ne taip sparčiai keičiasi kaip, pavyzdžiui, Vilnius. Dar randu savo Klaipėdą. Netgi užėjusi į savo mylimas jaunystės laikų auditorijas svarstau, ar jie neturi pinigų, ar laukia, kol aš ateisiu ir galėsiu pasidžiaugti, dėl to, kad niekas per šitiek metų nepasikeitė... Žinoma, nėra viskas taip pat, bet juk ir aš jau nebe ta.
Vėl sugrįžo meilė Klaipėdai. Miestui, kuriame aš mokiausi, ištekėjau, auginau savo vaiką, turėjau daug nuotykių. Tai yra mano jaunystės meilės miestas. Grįžau surasti to, ko nepalikau.
Vėl sugrįžo meilė Klaipėdai. Miestui, kuriame aš mokiausi, ištekėjau, auginau savo vaiką, turėjau daug nuotykių
– Kai baigsite teatrologijos magistrantūrą, oficialiai galėsite dirbti teatro kritike. Įsivaizduojate save šiuo amplua?
– Ne. Beje, kai socialinėje erdvėje prisipažinau, kad studijuoju teatrologiją, vienas žmogus parašė nelabai įsivaizduojantis mane teatro kritiko kėdėje.
Kažkodėl daugelis teatro kritiką įsivaizduojame aukštą, sausą, vos 30 kilogramų sveriantį, piktą, skrandžio opa sergantį diedą. O aš būsiu maža, stora tetulė, kuri rašys tik labai gerus atsiliepimus.
Dažnai atrodo, kad kritikas yra tas, kuris pats nieko nesugeba padaryti, todėl kritikuoja kitus. Man atrodo, kad dabar ir taip pilni pakampiai kritikų, pila vieni ant kitų pamazgas, blogais komentarais galima jūras tvenkti. Aš taip nemoku, man atrodo, kad aš neturiu jokios teisės kritikuoti kitą. Nežinau, ar ir diplomas gali suteikti tokią teisę. Kai anksčiau televizijos projektuose pakviesdavo būti komisijos nare, kartais pasijusdavau labai nesmagiai, kai pati, neturėdama klausos ir balso, turėdavau vertinti ir kritikuoti kurio nors garsaus estrados korifėjaus pasirodymą. Jau tuomet supratau, kad aš nemoku kritikuoti. Aš matau viską, kas yra gerai, ir labiau noriu girti negu kritikuoti. O baigusi studijas aš mokėsiu argumentuotai pagirti.
