Interviu 15min Violeta patikina – net ir trečias skyrybas ji priima kaip natūralų dalyką, nes, kaip pati sako, atėjus suvokimui, kad porai kartu nebe pakeliui, nėra prasmės ilgiau taip gyventi. Ir nors moteris neslepia sulaukusi nemažai piktų komentarų šiuo klausimu, ji teigia, kad neteisūs tie, kurie, nežinodami aplinkybių, smerkia besiskiriančias poras.
Gyvenimas sulig skyrybomis tikrai nesustoja. Tą įrodo ir Violeta, neseniai dar stipriau įsitvirtinusi Maltoje ir pasiryžusi įgyvendinti širdžiai be galo mielą naują verslo projektą. Pokalbis su V.Repčenkaite – apie dar vieną gyvenimo etapą, požiūrį į skyrybas ir tolimesnius planus.
– Violeta, kaip šiuo metu gyvenate? Kaip apibūdintumėte dabartinį gyvenimo etapą?
– Ačiū, gyvenu gerai (šypsosi). Kiekvienas mano gyvenimo etapas yra geras. Ne kiekvienas lengvas, bet esu dėkinga. Esu apdovanota mylinčia ir besąlygiškai palaikančia šeima, tai – brangūs mano vaikučiai, sesė ir tėvai. Taip pat nuostabiais draugais, daugybe palaikančių širdžių. Dar įgyvendinau vieną savo svajonių – kad mano organizuojami retritai turėtų pastovius namus. Svečių namai „Villa Viola“ – mano kelerių artimiausių metų projektas.
– Neseniai žiniasklaidoje pasirodė žinia apie permainas ir jūsų asmeniniame gyvenime. Kas vis dėlto nutiko, kad jų prireikė?
– Žinia pasirodė jau beveik metai mums nesant kartu (šypsosi). Skyrybos neįvyksta per naktį. Dvasinės skyrybos su vyru įvyko dar praėjusią vasarą, tačiau atskirai gyvename nuo spalio. Taigi, žinia nėra nauja. Kol niekas neklausė, aš ir nekalbėjau apie permainas, bet vis dažniau žiniasklaida užduodavo vieną kitą klausimą apie vyrą, o išsisukinėti nemačiau prasmės. Ne vienas nutikimas daro įtaką žmonių sprendimui skirtis. Matyt tuomet, kai viskas iš esmės tampa nebesuderinama, keliai ir išsiskiria. Mes buvome ne išimtis.
Tuomet, kai viskas iš esmės tampa nebesuderinama, keliai ir išsiskiria. Mes buvome ne išimtis
– Gal galite patikslinti – šiuo metu vyksta oficialus skyrybų procesas, o gal jis jau įvykęs?
– Maltoje skyrybų procesas gan ilgas reikalas ir labai skiriasi nuo kitose Europos valstybėse vykstančių. O šiuo metu teismai uždaryti ir panašu, kad atsidarys tik spalį. Taigi, ne viskas, kas, kaip ir kada įvyks, priklauso nuo manęs. Bet aš visada tikiu, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Savo ritmu.
– Kokie šiuo metu jūsų santykiai su Edu?
– Atleiskite, bet kai kuriuos dalykus pasiliksiu sau. Prašau pagarbos. Ir supratimo.
– O kaip laikosi vaikai?
– Vaikams svarbiausia ramybė ir mylintys tėvai. Jei namuose ramybės nėra, galima kiek nori save apgaudinėti, kad vaikui labiausiai reikia abiejų tėvų, gyvenančių po vienu stogu. Iš tikrųjų kiekvienam žmogui reikia sveikos aplinkos augti ir vystytis, taigi, vaikai laimingi. Visi jie turi mylinčius tėvus. Abu – ir mamą, ir tėtį.
– Esate minėjusi, kad į kiekvienus santykius žiūrite kaip į pamokas. Ko išmokote iš šių?
– Kad nereikia skubėti tuoktis (juokiasi). O jei rimtai – asmeniškas klausimas (šypsosi). Beje, jau po pirmų skyrybų išmokau asmeninį gyvenimą saugoti daugiau (šypsosi).
– Nepaisant permainų, nutarėte likti gyventi Maltoje. Ar nesvarstėte varianto grįžti į Lietuvą?
– Aš visada sakiau, kad gyvenu tarp dviejų šalių ir mano darbas – tarsi tiltas tarp Lietuvos ir Maltos. Juk daugybė moterų į Maltą atvyko tik dėl to, kad čia vyksta mano organizuojamos stovyklos. Nežinau, kaip bus ateityje, bet kol kas didieji mano projektai siejasi daugiau su Malta.
– Kokia šiuo metu situacija Maltoje dėl pandemijos? Kaip tai paveikė jūsų kasdienybę?
– Situacija labai panaši, kaip ir kitose Europos šalyse. Aš supratau, kad kokius paskutinius penkerius metus ir gyvenau karantine (juokiasi). Tačiau, žinoma, kad palietė darbus. Teko kelti moterų grupes iš pavasario į vasarą, tada į rudenį. Gal tris mėnesius nebuvau maisto prekių parduotuvėse, nors to, beje, ir nepasiilgau. Kaip leidau daug laiko su vaikais, taip ir leidžiu šiandien. Visada buvau arti gamtos – tai ir liko. Daug gaminau – tai taip pat nedingo.
Praktikų tik padaugėjo mano kasdienybėje, nes pradėjau daryti dar ir tai, kam nerasdavau laiko – prie meditacijų ir jogos prisidėjo tai, kad pradėjau dainuoti mantras, o tam vis pristigdavo laiko. O tai, kad atsirado dar daugiau laiko kūrybai – tik privalumas, taigi, visur matau tik galimybes, bet ne trūkumus. Žinoma, labai ilgiuosi savo šeimos bei moterų, atvykstančių į stovyklas, magijos, kurią kuriame visos kartu. Tačiau labai laukusios retritų neabejotinai susitiksime rudenį.
Ar baisu vadintis išsiskyrusia moterimi net tris kartus? Baisu yra skęstantys laivai, pilni moterų ir vaikų
– Kaip toliau gyvensite?
– Gyvenu taip, kaip ir buvau numačiusi (šypsosi). Žmonės sako „atidaviau jam / jai savo gyvenimą“, tuomet, aišku, būna sunku išsiskyrus, bet aš niekam savo gyvenimo atidavusi niekada nebuvau. Visada jį pati gyvenau ir greta bendrų svajonių su kitu žmogumi visada turėjau savo asmenines svajones – siekius. Taigi, dabar pildosi tai, apie ką svajojau daug metų. Esu sąmoninga moteris, suvokianti, kad kartais pakeliui į savo svajonę mes turime atsisveikinti su žmonėmis, net tapusiais labai artimais kažkuriame gyvenimo etape ir tai, jog mes susituokėme ir turime nuostabų vaiką ar vaikus kartu, visiškai mūsų neįpareigoja gyventi nelaimėje kartu. Ir kai aiškiai suvoki, kad bendras kelias niekur nebeveda, reikia turėti drąsos dėl savęs, kito žmogaus ir vaikų sukti skirtingais keliais.
Sakote, baisu vaikams skyrybos? Ar baisu vadintis išsiskyrusia moterimi net tris kartus? Baisu yra skęstantys laivai, pilni moterų ir vaikų, bėgančių nuo mirties į mirtį, ir daug kitų labai liūdnų dalykų, kurių pakeisti mes nepajėgūs. Svarbu, visi sveiki ir sąžiningi prieš save pačius. Visada maniau, kad geriau išsiskirti ir savo pavyzdžiu parodyti vaikams, kad kiekvienas žmogus turi teisę į ramų ir laimingą gyvenimą, bet ne meluoti tyliai ar garsiai, kad viskas gerai, kai visi šeimos nariai mato ir jaučia, kad taip nėra.
Esu gavusi net agresyvią žinutę nuo nepažįstamo vyro, neva tai kodėl sakiau, kad skyrybos yra gerai, mat jo žmona jam nuolat prikišdavo, kokie laimingi visi kiti, tik ne jie. Bet aš ir džiaugiausi garsiai tol, kol ir buvo gražu. Tuomet, kai situacija pasikeitė, – tiesiog visiškai nustojau apie mus kalbėti. Nerašiau „myliu tave iki mėnulio ir atgal“ tik tam, kad kažkas manytų, jog mums gera kartu, jei taip nėra. Daugelis porų taip gyvena, ir tai visiškai gerbtinas jų pasirinkimas, tačiau nieko bendro neturi su mano suvokimu, kas būtent man yra laimė. Neapgaudinėjau nei savęs, nei kitų, nes tai tiesiog beprasmiška.
– Faktas, kad besiskiriantiems žinomiems žmonėms dažnai tenka atlaikyti piktų komentarų laviną...
– Žmonės, užuot smerkę ar postringavę vėjus apie tuos, kurių visiškai nepažįsta, nors manosi žinantys labai gerai, verčiau rūpintųsi asmenine minčių ir burnos higiena. Tada nereikėtų tyliai nuleisti akių susitikus, nes pasislėpus už ekrano būna drąsu prikalbėti visko. Tik va dažniausiai rėkia tie, kurie patys nedrįsta keisti savo gyvenimo, nors jame labai nemiela, o juk paskaičius apie kito skyrybas lyg saldžiau pasidaro. Tiesa? Tada pasipila komentarai – vargšai vaikai... Mano vaikų gailėtis nereikia, jie auga meilėje ir džiaugsme. Jei esama per daug atjautos, visada galima pasiimti ir gyvūnėlį iš prieglaudos. Taigi, ramybės visiems.
