Kadangi nuo televizoriaus ir kompiuterio žinių smegenys jau tinsta, tai toks permainingas oras pro langus džiugina akį. Sėdi, žiūri ir apie nieką negalvoji. Mano močiutės pats mylimiausias darbas būdavo stebėti, kas vyksta gatvėje, ir komentuoti lyg krepšinio varžybas. Dabar ir jai būtų ne kažką, nes, išskyrus oro permainas, niekas nevyksta. Nes nieko nėra.
Lyg ir nėra, bet jaučiame, kad tuoj bus. Šią nuojautą ypač turi šiais metais dvyliktą klasę baigiantys abiturientai.
Kad pavasarį nereikėtų eiti į mokyklą, buvo mano svajonių svajonė. Ir dar legaliai! Būdamas visiškai sveikas ir be niekieno barimo! Bandau save įsivaizduoti to vaiko vietoje.
Pirmoji savaitė. Valio! Telefonas, internetas, dar niekas nedraudžia susitikti su draugais. Antroji savaitė – kažkoks juokas, pamokos internetu. Bet jau tėvai neleidžia į lauką, nes neuždirba tiek pinigų, kad sumokėtų už baudą, kurią tektų pakloti, jei pagaus kokius penkis klasiokus vienoje krūvoje. Bauda už tai, kad nieko blogo nedarai, o tiesiog kalbi apie tai, „ką tu?“
Jau nebejuokinga, nes kažkaip nebuvo iki šiol išmokta mokytis, jei už nugaros niekas nestovi su pagaliu. Ir nesvarbu, ar tai tėvai, ar mokytojai. Beje, aiškiai matyti, kad iš mokytojo atėmus jo stalą, kėdę ir lentą jis tampa kaip nuogas. Mat laikas, duotas išmokti visų kompiuterinių gudrybių, yra per trumpas. Todėl ir sėdi mokytojas visas įsitempęs ir pažeidžiamas, nes supranta, kad šitoje situacijoje vaikai gudresni už jį.
Laikas, duotas išmokti visų kompiuterinių gudrybių, yra per trumpas.
Ir, aišku, suprantama, kodėl antrokų mokytoja geria raminamuosius. Nes iš vakaro, siųsdama draugei pokštą: „Atsakyk man, kodėl visų pinigų negalima uždirbti, o pragerti įmanoma?“, ji persiunčia visiems antrokams. Visai klasei! O atsiųsti atgal ir ištrinti nemoka! Skambina šaukdama visiems, kas galėtų jai padėti, ir sužino, kad padėti jai gali tik Dievas ir niekas daugiau. O Dievas padėti jai nenori. O gal ir negali.
Po nakties, kurios su siaubo filmu net negalime lyginti, ji gauna atsakymą. Visi antrokai su tėvais nutyli (nes vaikai turbūt nesupranta, kaip galima pinigą pragerti) ir tik vienas tėtis paspaudžia, kad jam patiko žinutė.
Tik vienas tėtis paspaudžia, kad jam patiko žinutė.
Tačiau mes gi suprantam, kad šis įvykis kokiam pusmečiui mokytoją priartina prie to, prie ko priartėti taip nenorim. Nors visi pamažu link to sliūkinam žingsnis po žingsnio.
O dvyliktokas dabar prilygsta įmonės vadovui, kuris paėmęs didžiulę paskolą ir privalo dar mokėti atlyginimą savo darbuotojams. Ką jam daryti? Kaip teisingai pasirinkti? Kaip elgtis, kad po to nereiktų gailėtis?
Juk šiandieninė situacija išlukšteno, kokių žmonių reikia, kai beveik nieko nebereikia. Kuo būti, kai pasaulis sustoja vietoje, kad pamąstytų, kur link dabar pasukti?
Kuo būti, kai pasaulis sustoja vietoje, kad pamąstytų, kur link dabar pasukti?
Medicina? Bet šis laikotarpis parodė, kaip tai pavojinga ir koks esi neapsaugotas nuo karo pirmose gretose, atvirom krūtinėm, be ginklo rankose.
Mokytojas? Kaip išmokyti vaiką, kuris sėdi anapus ekrano, lamdydamas savo šuniuką ir jam nusispjaut ant tavo daugybos lentelės?
Kirpėjas? Kuris be žmogaus yra niekas. Žirklių turėtojas. Nesvarbu, kiek jos bekainuotų. Bet jos tik žirklės. Metalo gabalas.
Artistas? Kam vaidinti, jei neturi, kas į tave žiūri? Net jei ir ekrane gali tai daryti, tai ne tas pats. Nes atlikėjas yra šiek tiek narcizas. Jam reikia jausti žiūrovo kvėpavimą, atodūsius, juoką ir plojimus. Nėra grįžtamojo ryšio – nėra žaidimo.
Sportininkas? Kokių aukštumų sieksi, jei neturėsi konkurentų? Kur tu bėgsi, jei tavo stadionas aptvertas „Stop“ juosta?
Ir taip viens po kito, visos profesijos stoja prieš akis, kad be žmogaus joks darbas negali būti naudingas.
Tai kaip tam vaikui dabar apsispręsti, kuo būti, kad kažkuo būti? Net ramiu laikotarpiu būdavo sunku išsirinkti savo gyvenimo darbą, nes tai ne sezoninis pažaidimas „paskinsiu braškių“. Tai visam gyvenimui. Nes žmogaus laimė remiasi į paprastą dalyką. Kai iš namų nori į darbą, o iš darbo namo. Dirbti, kad jaustum, jog tavo darbas kažkam tikrai reikalingas ir iš to galėtum išgyventi neprarasdamas savivertės.
Nepalikim savo vaikų Bermudų trikampyje. Nors ir patys kažkur esame netoli. Jiems dabar yra sunkiausia. Nes jų ateitis tiesiog akyse skęsta nežinomybėje.
Jų ateitis tiesiog akyse skęsta nežinomybėje.
Kuo ankščiau suprasime, kad niekas nebegrįš ir nebebus, kaip buvo, tuo mums bus geriau. Reikia suvokti, kad mums reiks išmokti kitaip gyventi. Prisitaikyti prie pasaulio. Kuris perskilo į dvi dalis – „Iki To“ ir „po To“.
Jei aš šiandien būčiau dvyliktokė, kuo aš būčiau? Žinau tikrai, kad nesirinkčiau aktorės specialybės. Nes dabar jau pavargau visą mėnesį vaidinti savo katei ir nesulaukti plojimų. Vaikystėje, kai neparuošdavau pamokų, tėtis mane gąsdindavo baisiais dalykais. Na, kažkas panašaus, kad jei nesimokysiu, tai eisiu karvių melžti.
Nes tai jau dugnas ir žemiau nebėra kur. Tai va. Aš šiandien norėčiau būti melžėja. Nesukti sau galvos. Ateini. Paglostai karvės šoną. Gauni su uodega per pakaušį. Pasportuoji pirštais. Atsigeri iš kibiro šiltos putos ir pajunti, kad gyveni.
Dabar ir galvoju. Ir kodėl aš tuo metu taip gerai mokiausi? Dabar turėčiau ramybę. Ko jums visiems ir linkiu.
